Sveiki,

Kartais malonu atpažinti gerai pažįstamas vietas ten, kur jų nesitikėjai pamatyti. Nesenai pasižiūrėjau seniai matytą ir pamirštą 1983 metų animacinį filmuką „Melagių pilis“. Vaikystėje matytas filmukas dabar pasirodė visai kitoks. Jame su malonumu stebėjau ir stengiausi atpažinti gimtojo miesto vaizdus. Pasirodo ir Vilniaus universiteto Didžiojo kiemo arkados įkvėpė režisierių Genadijų Sokolskį…

Vilniaus universiteto Didžiojo kiemo arkados.

Priminsiu, jog filmukas sukurtas 1983 metais Vytautės Žilinskaitės pasakos, išleistos Vilniuje 1968 metais, motyvais. Jame pasakojama apie melagį berniuką, kuris patenka į pilį, kurioje viskas netikra. Šioje pilyje jį pradeda apgaudinėti dar didesni melagiai. Pilyje prabangūs kilimai — iš saldainių popieriukų. Auksinis karaliaus sostas išlankstytas iš folijos. Bet svarbiausia, jog pilies gyventojai atvykėliui susiriesdami giriasi, kokia jų pilis galinga ir prašmatni.

Vilniaus panorama.

Šv. Jonų bažnyčios varpinė Vilniaus miesto panoramoje.

Bernardinų gatvė.

Senamiestis.

Panašu į arką prie Lietuvos nacionalinės Filharmonijos.

Dominikonų, Stiklių, Universiteto ir Jonų gatvių sankryža.

Panašu į Stiklių gatvę.

Visą filmuką galite pasižiūrėti:  http://www.youtube.com/watch?v=k7aCo3DkXis

Pagarbiai,

Valentina.

Sveiki visi ištikimieji VU gido skaitytojai!

Sveiki sulaukę Šventų Kalėdų ir įžengiantys į Naujuosius 2012 metus! Kaip ir kasmet, tinklaraštis kviečia visus pakeliauti po žieminį Vilnių. Kartu kviečiu pasiskaityti 1931 metų gruodžio 31 dienos „Lietuvos žinių“ straipsnį „Nauji Metai kitur“. Tekstą pateikiu kaip citatą, todėl kalba ir stilius neredaguoti.
Mes baigdami senuosius metus maždaug žinome, kokia nuotaika  ir kokie papročiai šiuo metu mus supa. Bet įdomu žinoti, kas tuo pat laiku daroma ir kituose pasaulio centruose.

Vilniaus gatvė. A. Kunčius. 1967.

 

LONDONE.

Visoks krizis prislėgė Londoną, bet naujus metus sutikdami anglai tikisi, kad jie bus gėresni. Todėl linksmai nusiteikę vykdo savo tradicinius naujų metų papročius. Ryškiausias jų, tai  prieš 12 val. nakties aprišti bažnyčių varpus šiaudų kūliais ir skambinti. Tik ką išmušus dvyliktą, šiaudai nuimami ir skambinama skaidriai Naujiems Metams. Hoteliuose ir restoranuose ruošiami pokyliai. Išrenkama naujų metų Miss ir dainuojama visur seną anglų ir škotų daina „Auld lang syne“.

Vaizdas į Bernardinų sodą.

 

PARYŽIUJE.
Paryžiaus liaudis Naujų Metų naktį eina į gatves, ruošia naktinį karnavalą, kuris tęsiasi per visą Paryžių. Kai kuriuose kvartaluose, ypač latinų, vyksta toks triukšmas, jog atrodo, kad Paryžius plaunamas. Bet sunkiai ekonominei būklei esant, prancūzai nemėto savo frankų pokyliams. Patylemis eina į kinus ir ten žiūrėdami į ekraną sutinka Naujus Metus. Pamaldūs eina bažnyčion ir ten laukia naujų metų. Paryžiuj yra paprotys naujų metų proga siųsti pažįstamiems gėles. Bet šiais metais ši tradicija sumenkės.

Pilies gatvė. J. Bulhakas.

 

BERLYNE.
Kas Naujų Metų naktį Berlyne lieka namie tas ne vokietis. Šalia, pusto ar lyja, vis vien visas miestas užpiltas žmonių minių, kurie žvakėmis, baloniukais, serpentinais ir konfeti nešini traukia gatvėmis. Naujų Metų naktis daugiau laukiama, negu Kalėdų naktis. Bet ypatingos ekonominės ir politinės Vokietijos sąlygos šiais metais gali Berlyno gatvėse palieti ir kraujo.

Lukiškių aikštė.

 

ROMOJE.
Fašistų valdžia nepakenčia triukšmo, linksmumo. Jai iš kiekvieno kampo kyši pavojus. Jau senai tie laikai  praėjo, kai Romoje naujus metus sutinkant triukšmauta. Romiečiai tuoj po dvylikos pradeda puotą iš įvairiausių valgių ir valgo iki Naujų Metų popiečio be pertraukos. Kriziai dar daugiau Romą tramdo.

VU observatorija.

 

VIENOJE.
Vieniečių charakteringiausias bruožas tai tas, kad jie apsirengia Naujų Metų naktį visų geriausiais rūbais ir… pasilieka kiekvienas savo šeimoj. Jų pasilinksminimas ne valgis, bet gėrimas be jokių užkandžių. Ir todėl apie 2–6 val. nakties vieniečiai visiškai nusigėrę. Su netramesniais policija turi nemažai darbo, o ramieji gula ir pramiega visą Naujų Metų dieną. Šiemet Viena nelauktai sutinka Naujus Metus, nes vien tik joje 30.000 bedarbių.

Katedra. XX a. I pusė.

NEW YORKE.
Didžiausia lauktų šventė – Kalėdos, kuri kai kur tęsiasi net iki Naujų Metų. Naujiems Metams jankiai jaučiasi jau pavargę ir vienintelis jų noras slaptomis išgerti [munšaino] ir vėliau gerai išsimiegoti. Tik pietinėj Amerikos daly negrai švenčia. Jie susirenka prieš 12 val. bažnyčioje ir gieda himnus. Kai kur giedodami šoka savo protėvių šokius, kurių per visus metus niekas nemato jų šokant.

Vilnelė.

KOPENHAGOJE.
Kopenhagiečių Naujų Metų pasigyrimas, tai jų stalas, apkrautas valgiai. Artėja 12 val. ir stalas ima knibždėti šakutėmis, peiliais ir šaukštais. Jeigu danas badavo visas 364 dienas, tai Naujų Metų naktį jis turi būtinai persivalgyti. Jie dainuoja: … „Pakilkit, pakilkit tautiškam darbui, valgykit lašinius ir šinkas anksti ir vėlai“.
Vidurnakčiui artėjant, visa Kopenhaga švitėte švinta ugnimis, bet gatvės tuščios. Kiekvienas laiko savo pareiga paleisti į orą keletą raketų ir iššauti kelioliką šovinių. Kadangi Danijoj krizis mažai reiškiasi, danai jaučiasi gana linksmai.

Bajorų klubas Bernerdinų sode.

ŽENEVOJE.
Šveicarų tauta yra sulipdyta iš trijų atskirų tautų, todėl ir papročiai jų nevienodi. Nė kuo ypatingu nepasižymi Ženeva. [Negui] grandioziniais baliais dideliuose ir mažuose hoteliuose. Tik Naujų Metų dieną ženeviečiai eina  sveikinti Tautų Sąjungos, kuri simbolizuoja pasaulio taiką.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.

BUDAPEŠTE.
Kai kas ir dabar mano, kad Budapeštas linksmiausias miestas Europoj. Tuo tarpu Horty diktatūra ir nedarbas graužia vengrą. Mušant 12 val. nakties užgesinamos šviesos ir tuo metu esančioms draugijoj moterims po andaroku pakišami žviegianti maži paršiukai. Tai ir viskas.


MADRIDE.
Ispanai metų pasikeitimą švenčia triukšmingiausiai. Artėjant naujiems metams, susirinkusi salėse publika taip ima rėkti, ploti, kad atrodo revoliucija vyksianti. Prieš 12 val. tūkstančiai žmonių susirenka Puerta del Sol aikštėje ir laukia išmušant 12.


JERUZALĖJE.
Jeruzalėje Naujus Metus švenčia tik graikų ortodoksai ir katalikai. Žydai ir arabai miega paprastos nakties miegu. Ortodoksai suruošia iš bažnyčių procesijas, kurios vaikščioja su fakelais po miestą. Paskiau bažnyčios tarnų dalijami žmonėms saldūs pyragaičiai. Kam tenka toks pyragaitis, tas tikisi laimingesnių naujų metų.

Rasų gatvė.


BUENOS AIRĖSE.
Čia Naujieji Metai praeina labai dažnai 40°C karščio. Susigulę pavėsiuose ilgisi lietaus ir vėsinasi šaltu citronadu. Argentiniečiai mėgsta šaunamą ginklą, o Naujų Metų naktį mėgsta parodyti; ką jo tas šaunamasis ginklas moka veikti. Nuo šūvių aidi visas miestas, o nuo rakietų naktis virsta diena.

Bernardinų sode. 1927.

STOCKHOLME.
Mes važiuojame „pas tėvus“ į provinciją Kalėdoms, o švedai – Naujiems Metams. StoCkholmas Naujų Metų naktį miega.Išvažiavę švedai stengiasi išsinuomuoti kur nors kaimuose viešbučio kambariuką ir visą dieną pračiūožti. O jei yra stiklas grogg‘o ir kuo gerai užkąsti – švedas geriau negali jaustis.


RYGOJE.
Latviai turi daug panašumo savo papročiais į mus. Pav., Naujų Metų naktį tamsiame kambary ant stalo susėda merginos su grūdų varpomis rankose. Išmušus dvyliką įnešamas gaidys, ir kurios merginos varpą pirmą lesa, ta mergina tais metais ištekės! Arba vidurnaktį merginos eina į kūlę ir griebia avis. Kuri nutveria aviną – ištekės.
Pati Ryga savo judėjimu ir kitomis apeigomis visai nesiskiria nuo Kauno.

Z. Sierakausko gatvė.

KAUNE.
Naujų Metų naktį triukšmingiau negu per kitas šventes; lietuvis sujunda. Kas turi, smarkiai išgeria ir triukšmauja. Kas kuklesnis ar jaučia amžiną krizi, eina prie Karo muziejaus, kur kasmet gen. Nagevičius sveikina Naujų Metų susilaukus, linki išvaduoti Vilnių, o jo žodžius lydi laisvės varpas ir tautos gimnas. Čia dažnam tenka ir paliūdėti. Rakietos ir fejerverkai šviečia padanges, patrankų šūviai ardo orą. Paskutiniais laikais čia jau pradeda rinktis ir ne proletariatas.“

Tebūnie ateinantys 2012-ieji vilčių ir svajonių išsipildymo metais!
Pagarbiai,
Valentina.

Pagrindinis šaltinis:

Nauji Metai kitur // Lietuvos žinios, 1931 m. gruodžio 31 d., pusl. 4. Prieiga per internetą www.epaveldas.lt

Nuotraukos:

www.epaveldas.lt  , Vilnius (nuotraukų albumas), Vilnius, 1960 m., internetas.

Sveiki!

Vilniaus universiteto biblioteka pelnytai gali didžiuotis savo istorija – įsikūrusi prieš 441–erius metus, savo gyvavimą ir veiklą pradėjo ir tęsia iki šiol tose pačiose patalpose. Skubantys šimtmečiai, besikeičiančios santvarkos, gaisrai ir karai keitė biblioteką iš vidaus ir iš išorės.

Ji augo ir plėtėsi. Vilniaus viešosios ir Stepono Batoro universiteto bibliotekos istoriją vaizdžiai liudija interjero fotografijos. Unikalius bibliotekos vaizdus užfiksavo vienas žymiausių XIX a. pab.– XX a. pr.  Vilniaus fotografų Stanislovas Filiberas Fleury,  garsus fotografas Janas Bulhakas, skaitęs fotomeno paskaitas Vilniaus Universitete įsteigtoje meninės fotografijos katedroje, J. Bulhako mokinė Boleslova ir jos vyras Edmundas Zdanovskiai.

Fotografijose – pažįstamos puošniosios bibliotekos P. Smuglevičiaus, Baltoji salės, Profesorių skaitykla, fojė, laiptinės, leidinių saugyklos, direkcijos kabinetai.
Parodos minimalistinis formatas pasirinktas dėl to, kad kiekvienas galėtų pajusti anuometinės  bibliotekos dvasią, palyginti jos praeitį ir dabartį.

Maloniai kviečiame aplankyti parodą.

Paroda veikia VU bibliotekos Direkcijos koridoriuje (III a.) iki 2012 m. sausio 10 d.

Pagarbiai,

Valentina.

Sveiki.
Šį savaitgalį su draugu aplankėme Rokantiškių piliakalnį. Turėjome kelis tikslus: pamatyti kaip piliakalnio teritorija pritaikyta aktyviam poilsiui, surasti sovietmečiu šiose apylinkėse buvusią vasaros estradą ir praleisti poilsio dieną nuostabioje gamtoje.
Apie Rokantiškes VU gidas rašė anksčiau, tačiau nesenai spaudoje pasirodė pranešimų, kad šioje teritorijoje buvo įrengti pažintiniai takai, laiptai, keli stendai, kuriuose užfiksuota šimtametė vietovės istorija, pasakojama apie čia rastus archeologinius radinius.
„Surasti“ vasaros estradą buvo mano sena svajonė. Vaikystėje teko dalyvauti viename koncerte. Atmintyje gyvi prisiminimai apie tamsų ir tankų, paslaptingą miško keliuką, didžiulius aptvertus skruzdėlynus palei jį  ir aikštelę, kurioje įrengtos vietos žiūrovams… Kelis kartus bandžiau surasti estradą, tačiau nežinojau tiksliai kuriuo tekeliu eiti. Įrengus pėsčiųjų taką aplink piliavietę, atsivėrė ir senas keliukas estrados link. Nedaug teliko iš jos: laiptukai ir vietomis pasirodantis aikštelės  pamatas.

Caption
Vaizdas į Naująją Vilnią nuo Rokantiškių piliavietės. Fot. Br. Rydzewski.
Caption
Senas keliukas į vasaros estradą.
Caption
Laiptai.
Caption
Pamatų fragmentai.
Caption
Aikštelė.
Caption
Kai miesto žmogus aplanko motiną gamtą...

Mintyse pasidžiaugėme, kad piliavietę lanko daug žmonių. Daugelis jų atvažiuoja iš kitų Vilniaus rajonų, tačiau yra ir vietinių. Teritorija sutvarkyta ir prižiūrėta. Ir nors man asmeniškai labiau patiko piliakalnis tada, kai buvo matyti pilies liekanas, tačiau suprantu, jog saugumo sumetimais jas reikėjo uždengti.
Štai tokia savaitgalio kelionė.

Vaizdas į Naująją Vilnią nuo Rokantiškių piliavietės. Fot. Br. Rydzewski.

Pagarbiai,
Valentina.

Fotoreportažą apie Rokantiškių piliavietėje vykusį riterių turnyrą galite pažiūrėti čia –

http://www.15min.lt/gallery/show/Sutvarkytoje-Rokantiskiu-piliavieteje-riteriu-kovos-20118

Sveiki.
Nesenai atidarytoje ilgamečiui VU rektoriui prof. Jonui Kubiliui skirtoje parodoje eksponuojamas vienas įdomus dokumentas, kurį ir norėčiau pacituoti šiame įraše.

Prof. J. Kubilius, ilgametė VU bibliotekos direktorė B. Butkevičienė, prof. V. B. Pšibilskis, VU bibliotekos generalinė direktorė I. Krivienė ir prof. D. Kaunas parodos atidarymo metu.

 Teksto autorius ir data nėra žinomi, tačiau galima spręsti, kad jis atsirado po Nepriklausomybės paskelbimo. Dokumento stilius ir kalba netaisyti.
„Prof. habl. dr. Jonas Kubilius priklauso prie rektorių, kurie suprato ir yra įsitikinę, kad aukštosios mokyklos biblioteka yra universiteto širdis. Gal tokiai pažiūrai turėjo įtakos rektoriaus būdas ir išsilavinimas, jo gyvas susidomėjimas įvairiomis mokslo sritimis, o ne vien matematika, jo jautrumas meno reiškiniams, plati visuomeninė veikla, platus apsiskaitymas.

Baltoji salė.

Užėmęs Vilniaus universiteto rektoriaus postą, jis iš karto susidūrė su įvairiausiomis problemomis, tiek mokslinėmis ir mokymo, tiek ir ūkinėmis-administracinėmis. Tarp jų didelį rūpestį kėlė mokslinė biblioteka. Pokario metais ji egzistavo varganomis sąlygomis. Nesiskaityta su tuo, kad ji – seniausias kultūros židinys rytų Europos regione, kad joje saugoma didžiausios vertės kultūros paminklai, kad ji turėjo didžiausią ir judriausią skaitytojų kontingentą. Apie to meto sąlygas liudija ir toks faktas, kad bibliotekos tarnautojai buvo priversti žiemą vaikščioti į visiškai nešildomas knygų saugyklas tik su šilta žiemine apranga, nes ten teko dirbti tarsi atvirame lauke.

Knygų saugykla Baltojoje salėje.

Rektoriui teko šauktis aukščiausios valstybinės valdžios instancijų, nes respublikoje buvo sunku paruošti įprastą valdininkišką inspekcija. Rektoriaus pastangomis pavyko sutvarkyti ir bibliotekos, ir  viso universiteto pastato būtiniausias reikšmes.

VU Kolonų salė.

Tada iškilo didžioji visų bibliotekų problema: kur sutalpinti naujai gaunamą spaudą? Universiteto bibliotekai tekdavo visos šalies privalomasis egzempliorius, jos lentynos sparčiai užsipildė. Rektorius žinojo daugumą svarbiausių bėdų, jis pats asmeniškai dažnai lankydavo bibliotekos sales, skaityklas, darbo kambarius, matė sunkią saugyklų padėtį. Tada ir ryžosi didžiausiai aukai: knygų fondams buvo paskirta didelė Baltoji salė. Kai pirmas lentynų aukštas užsipildė, buvo sukaltas antrasis, vėliau trečiasis ir ketvirtasis aukštai.

Knygos VU Kolonų salėje.

Tada leista panaudoti pastogę viršuje Baltosios salės. Kai ir ši liko sausai prikimšta literatūros, tam tikslui buvo panaudotos laiptinės, įrengti sandėliukai prie jų. Ir to neužteko.

VU Kolonų salė.

Teko atiduoti koridorių, jungianti biblioteką su Kolonų sale (mažąja aula). Rektorius, gerai suprasdamas šios bibliotekos nepasotinamas problemas, ryžosi paskirti knygų saugyklai naują svarbią auką – visą Kolonų salės balkoną ir Teatro salės antrą aukštą.

VU Teatro salė.

Ypatingas rektoriaus nuopelnas buvo jo sumanymas pastatyti naują šiųdieninę knygų saugyklą gretimame pastate sunaikintame per karą. Ano meto sąlygomis tai pasirodė išties nelengvas uždavinys ir vargu, ar kas nors kitas, o ne prof. J. Kubilius, būtų įveikęs jį.

Knygos VU Teatro salėje.

Rektoriaus vardo ir plačių pažinčių paveiktos įvairios organizacijos suskubo pastatą užbaigti iki universiteto bibliotekos 400 metų sukakties švenčių. Su iškilmėmis, dalyvaujant aukštiems svečiams, naujoji saugykla pradėjo bibliotekos gyvavimo 401 metus. Negana to, labai didelėmis rektoriaus pastangomis pavyko atkurti ir restauruoti suniokotą Šv. Jonų bažnyčią, kurioje buvo parengta jubiliejinė bibliotekos paroda, o į sukakties šventę susirinko daug garbingų svečių iš kitų respublikų…

Saugyklų statyba. VUB RS F47-160.

…Prof. habl. dr. Jono Kubiliaus pažiūrą į universiteto biblioteką rodo ir tas faktas, jog jo asmeniška spaudos kolekcija, rūpestingai ir kvalifikuotai sutvarkyta, yra skirta universitetui ir perduodama į jos saugyklas, pačiam kolekcijos autoriui prižiūrint.“
 Šį kartą tiek iš VU bibliotekos istorijos.
Pagarbiai,
Valentina.
Šaltinis saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje.
Istorinių interjerų iliustracijos paimtos iš:
Vilniaus valstybinis V. Kapsuko universitetas. Mokslinė biblioteka 400. Vilnius, 1970.

Sveiki,
Kelios akimirkos iš Vilniaus universiteto 2011 metų vėliavos pakilimo ir eisenos, kurį šiemet prasidėjo nuo LR Seimo rūmų.

Žavi ir graži naujųjų mokslo metų pradžios tradicija!
Pagarbiai,
Valentina.

Sveiki.

Šiandien siūlau fotoreportažą apie Paupio gatvės kiemus.
Pirmą kartą šioje gatvėje atsidūriau netyčia, tiesiog ne ten pasukau, o grįžti nenorėjau. Mane visada žavėjo vietos, kuriose gali pamatyti seną ir naują, kur dera, atrodo, nesuderinami architektūriniai stiliai. Ši gatvė man pasirodė įdomi: senus pastatus keičia šiuolaikiniai, administracinius- privatūs, gyvenamuosius namus – gamyklos. Ir dar vienas gatvės akcentas – čia labai daug gėlių ir žalių plotų. Žmonės gėles augina visur – kiemuose, ant palangių, namai apaugę vijokliais, kai kur kiemuose matosi vaismedžiai, daržai.
Gatvė ilga, todėl nenustebkite, kad ir nuotraukų bus labai daug…
Nesenai žiniasklaidoje vėl prisiminta apie Subačiaus-Paplaujos priemiesčių rekonstrukcijos projektą „Architektūros parkas“. Gali būti, jog netolimoje ateityje Paupio gatvė pasikeis, o šios nuotraukos galės atspindėti vieną iš jos istorinių laikotarpių.
Istorinį Vilniaus Paupio priemiestį iš šiaurės pusės supa Vilnios upė, o iš pietų – Paupio gatvės rytinė dalis.
2006 m. A. Racevičienė parengė nuoseklią „Teritorijos tarp Maironio, Aukštaičių, Paupio, Zarasų ir Polocko gatvių istorinės urbanistinės raidos analizę“, kurioje minima, jog iki 19 a. pagrindinis Paplaujos ir Tymo priemiesčių bruožas – „nedaug gatvių, bet daug vandens“, buvo trys svarbiausios kanalų atšakos  malūnams aptarnauti ir nurodyta, kad „žemame kairiajame upės krante buvo sukurta ištisa kanalų, užtvankų, tiltų, salų ir salelių sistema, atsiradusi 15 a. ir egzistavusi iki 19 a. pabaigos. Šiaurėje šią žemutinę Vilnios terasą „įrėmino“ status dešinysis Vilnios upės krantas, o pietuose – Belmonto, Markučių, Rasų bei Subačiaus priemiesčio kalvos“.


Nuo pat seniausių laikų iki 20 a. vidurio šioje vietoje urbanistinę raidą sąlygojo upė: vandeninga Vilnios vaga buvo užtvenkiama, sukuriamos atskiros vandens atšakos ir kasami kanalai. I. Saldauskaitė savo magistriniame darbe „Vilniaus Paupio ir Paplaujos teritorijų konversija“ nurodo, kad „Paupio intensyvumą urbanistiniu požiūriu lėmė kelios aplinkybės: spartesnį privačių gyvenamųjų namų statymą Vilnios kilpoje 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje stabdė greta veikę fabrikai, o tarpukaryje – nepritaikyta infrastruktūra ir menkos ten gyvenančio visuomenės sluoksnio galimybės.“
Senuosiuose Vilniaus miesto planuose matomas atsitiktinis gatvių tinklas, sodybinio tipo užstatymai. Reikšmingesnis užstatymas sutelktas prie gynybinės miesto sienos. Tik nuo 18 a. pabaigos – 19 a. pradžios teritorijoje pastebimas tankesnis užstatymas. Tai susiję su gynybinės sienos nugriovimu.
V. Drėma rašo, kad „ …nuo Paupio tilto pagal 1834 m. išklotinę eidami į rytus šiaurine gatvės puse, prieisime kampinį (iš kairės) pastatą, – tai buvęs vaivadų malūnas, kuriuo paskutinis savininkas buvo M. Oginskis… Dabar toje vietoje trijų aukštų gyvenamasis namas. Toliau eina virtinė vienaukščių namų su tvoromis. Šiandien jų vietoje stovi daugiaaukščiai gamyklų pastatai…“
19 a. antrojoje pusėje į Paupio-Paplaujos priemiesčius atėjo pramonė. Daugelis tuometinių įmonių augo palaipsniui ir vis pasipildydavo naujais korpusais, todėl priemiestis dažnai vientiso urbanistinio vaizdo neturėjo. Prie Paupio gatvės buvo keletas alaus daryklų, didelis S. Holšteino odų fabrikas.
Amžiaus pabaigoje kai kurios įmonės statėsi naujus korpusus, suprojektuotus pagal aukštesnius technologijos reikalavimus, geriau apšviestus, vėdinamus. Taip buvo I. Lipskio alaus darykloje (Paupio g.), kur pagal 1896 m. A. Polozovo projektą suformuotas ilgas dviaukštis gamybos korpusas, sujungtas su trijų aukštų salyklinės ir džiovyklos pastatu; Holšteino odų fabrike pagal inžinieriaus technologo N. Makejevo 1882 m. parengtą projektą turėjo būti statomas specialus trijų aukštų džiovyklos korpusas. Iki 1901 metų Holšteinų šeimos biznis vis plėtėsi. Pagal 1901 m. Vilniaus miesto įvertinimo komisijos Holšteinų odų gamyklos turto aprašymus nurodoma, jog žemių valda yra apie 2 hektarai, nekilnojamą turtą sudaro du dviejų aukštų gyvenamieji namai, vienas iš jų buvo S. Holšteino, kitas jo sūnaus, Pavelo Holšteino, ir 14 gamyklinių statinių. 1939-ųjų metų šaltiniai nurodo, jog Holšteino šeimos odų gamykla yra išnuomota. Čia veikia J. Boruchovičiaus minkštų odų fabrikas bei Ch. Goldšterno kailių dirbtuvė „Nutrija“.
Tarpukariu ši gatvė mažai pasikeitė. Tačiau sovietmečio pėdsakus pastebima daug kur. Po Antrojo pasaulinio karo šiame priemiestyje pradėjo sparčiai kurtis industrinė zona, kurios stambių pramonės įmonių pastatai  (matavimo prietaisų, betono ir pan.) nesiderino su vietovės gamtine aplinka ir neatitiko istoriškai susiformavusių architektūros bruožų. Tokių pastatų Paupio-Paplaujos priemiesčiuose buvo daug – „Skaitekas“, „Vilijos“ trikotažo fabrikas, „Vilniaus kailiai“ Paupio gatvės gale, „Audėjas“, betono gamykla „Markučiai“. Po nepriklausomybės atkūrimo daugelis šių įmonių nebeveikia, o pastatai iki šiol liko apleisti.
Įdomus ir 19 a. pabaigos gyvenamasis pastatas Paupio g. 26. Sovietmečiu buvo gaji legenda, kad šis namas priklausė sovietinės saugumo institucijos kūrėjo Felikso Dzeržinskio tetai, pas kurią buvo apsistojęs ir pats F. Dzeržinskis. Čia jis įkūrė slaptą spaustuvę. 1902 m. pabėgęs iš tremties ir slapstydamasis nuo žandarų, jis grįžo į šį namą dar kartą į šį namą. Pirmojo pasaulinio karo metais ir tarpukariu namas savo paskirties nekeitė – jame gyveno žmonės. Trečiajame dešimtmetyje jis buvo perstatytas. Dar viena esminė rekonstrukcija pastato laukė jau sovietmečiu, praėjus nemažai laiko nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kuomet čia buvo įkurtas ir iki pat Lietuvos nepriklausomybės veikė memorialinis F. Dzeržinskio muziejus. Šių metų birželio mėnesį namas stipriai apdegė.
Šį karta tiek.
Ačiū kolegai Andriui už kompaniją ir Nijolei už teksto redakciją 🙂

Pagarbiai,
Valentina.
Rašydama straipsnį naudojau:
Gražulis, Algimantas. Ką prarastume daugiaaukščiais užstatę Vilnios slėnį? // Žalioji Lietuva, 2008, Nr. 1 (3 15).
Drėma, Vladas. Dingęs Vilnius. Vilnius, 1991.
Kirkoras, Adomas. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Vilnius, 1991.
Lietuvos architektūros istorija, III tomas. Vilnius, 2000.
Saldauskaitė Ieva. Vilniaus Paupio ir Paplaujos teritorijų konversija. Baigiamasis magistro darbas Vilniaus Gedimino technikos universitete Architektūros fakultete Urbanistikos katedroje (prieiga per internetą Lietuvos elektroninių tezių ir disertacijų duomenų bazėje). Vilnius, 2010.
http://www.kailiai.lt/istorija.htm
http://www.diena.lt/dienrastis/miestas/muziejaus-istorija-363631
http://www.balsas.lt/naujiena/127513/vilniaus-paupio-rajonas-konkuruos-su-uzupiu/rubrika:naujienos-kultura-architektura
Daugiau apie „Architektūros parko“ dirbtuvės: http://www.archparkas.vilnius.lt/application/images/File/documents/Skaiteks_workshop_2007.pdf