Sveiki,

Ieškodama medžiagos pranešimui, netyčia aptikau informaciją apie Vilniaus universiteto observatorijoje 1867-71 m. Rusijos imperatoriškos geografinės draugijos iniciatyva atliekamus meteorologinius stebėjimus ir pateikiamas išvadas. Jos publikuojamos 1872 m. Rusijos imperatoriškos geografinės draugijos (šiaurės-vakarų skyriaus) veiklos ataskaitoje. Nesu šios srities specialistė, tačiau paskaityti apie senosios observatorijos veiklą buvo tikrai įdomu 🙂  Geografinei draugijai duomenys pateikė Piotras Smyslovas – paskutinis senosios Vilniaus universiteto observatorijos direktorius. Pabandysiu išversti ataskaitos ištrauką, galbūt kažkam bus įdomu pasiskaityti apie observatorijos stebėjimus ir veiklą.

Vilniaus astronomijos observatorija. J. Bulhakas, 1913 m.

1872 m. gegužės 4-osios draugijos susirinkime P. Smyslovas pateikė 1867-71 m. Vilniaus  [universiteto] observatorijos meteorologinius stebėjimus (1). Pranešėjas trumpai paaiškino, kad nepaisant to, jog šie stebėjimai oficialiai neįeina į observatorijos veiklos programą, turėdamas kolegų sutikimą, P. Smyslovas nusprendė juos atlikti. Tai iš dalies lėmė jau 80 metų panašių stebėjimų vykdymas observatorijoje. Iš kitos pusės stebėjimų vykdymą įtakojo atidarytos geografinės draugijos veikla, kuriuos vienu iš uždavinių buvo meteorologinių stočių įsteigimas ir priežiūra, kaip būdas ištirti krašto klimatą. Didele pagalba tokiems stebėjimams atlikti tapo Vilniaus observatorijos įgyti specialūs prietaisai; kita dalis reikalingų prietaisų buvo atgabenta iš [Vyriausios fizinės observatorijos] turint tikslą įkurti Vilniuje centrinę meteorologinių stebėjimų stotį. Tokių būdų, pranešėjas konstatavo, jog Vilniaus observatorija esamam laikui turi puikią meteorologinių prietaisų kolekciją.

Vilniaus universiteto Centriniai rūmai. J. Bulhakas, apie 1919.

P. Smyslovo pateikiamos lentelės apima penkių metų laikotarpį ir išryškina: 1) vidutines metų ir mėnesių temperatūras pagal Celsijų, palyginant juos su pastarųjų 32-jų metų vidutinėmis metų ir mėnesių temperatūromis; 2) aukščiausios ir žemiausios kiekvienų metų temperatūros; 3) barometro parodymai per mėnesį; 4) barometro parodymai per metus; 5) saulėtų, apsiniaukusių, lietingų dienų kiekvieną mėnesį ir 6) parodymus, kiek dienų per mėnesį pūtė vėjai.

Vilniaus universiteto rūmų Baltoji salė po 1896 m. V. Zahorskis.

Trumpai paminėsiu pranešimo išvadas. Pranešime pabrėžiama, kad Vilniuje yra labai palankios klimato sąlygos, palyginus jas su kitais tos pačios platumos Rusijos imperijos miestais. Vidutinė metinė Vilniaus temperatūra per pastaruosius 32 metus buvo +6,5º C. Šilčiausiu Vilniaus mėnesiu vadinama liepa. Jo vidutinė temperatūra +18,3º C. Šalčiausias mėnuo sausis – 5, 9º C.  Iš visų 5 metų laikotarpio šalčiausiais buvo 1870 m. Tačiau šalčiausia žiemą buvo 1871 m. Karščiausios dienos buvo užfiksuotos tarp liepos 13 ir rugpjūčio 2 d.

Vilniaus universiteto rūmų Baltoji salė. S. F. Fleury, apie 1900.

P. Smyslovas nurodė, kad barometras Vilniaus observatorijoje buvo patalpintas ketvirtame aukšte (galbūt priestatų paviljone virš Baltosios salės? Pastaba mano, V. K.) 118,26 m. virš jūros lygio (2). Vidutiniai barometro parodymai – 749,0 mm.

Bendras observatorijos vaizdas. J. Bulhakas, 1913.

Iš 5 metų stebėjimų paaiškėjo, jog vidutinis skaičius giedrų dienų Vilniuje – 29; giedrų su nedideliu debesuotumų – 109; apsiniaukusių – 68; su krituliais – 161. Taigi, anuomet Vilniuje vidutiniškai iš 5 dienų tik vieną dieną buvo giedra ir iš 9 dienų keturias dienas lyja.

Observatorijos langai. Fragentas. J. Bulhakas, 1913.

Nuo 1871 m. observatorijoje pradėtas stebėti vandens, krentančio iš atmosferos kiekis. Tuos parodymus matavo specialus prietaisas (rus. дождемер), kuris galėjo būti padėtas tik patalpoje, šalia kurios nėra aukštų namų arba medžių. Tokiu būdu lietus arba sniegas, net esant stipriausiam vėjui, kristų į specialią angą be trukdžių. Kaip pabrėžė P. Smyslovas, Vilniaus observatorijoje patalpos tokiam prietaisui neatsirado. Pastebėta, jog dėl minėtos problemos, du prietaisai pritaisyti abipus išlikusio bokštelio 34,138 m. virš žemės lygio.  Ši vieta nėra tinkama, dėl savo nepasiekiamumo žiemos sezonu ir didelių liūčių metu.

1867-71 m. Vilniaus astronominės observatorijos meteorologinių stebėjimų lentelė.

Tokią ataskaitą pateikė P. Smyslovas Rusijos imperatoriškos draugijos susirinkime. Galime matyti, kad nuo anų laikų klimatas Vilniuje pasikeitė.

Šaltinis:

Протоколы Северо-западнаго отдела Импер. Рус. Географическаго общества 1872. Вильна, 1872.

Šį kartą tiek,

Valentina.

_________________________________

(1) Vilniaus universitetas buvo uždarytas 1832 m. caro Nikolajaus I įsakymu, po to, kai daug Universiteto studentų ir profesorių dalyvavo 1831 m. sukilime. Observatorija gyvavo iki 1883 metų.

(2) LDK pėda buvo apie 0,325 m. Rusijos imperijos sudėtyje buvo pradėta naudoti rusiška pėda – 0,3048 m.

Maudyklės Vilniuje

2010 m. balandžio 9 d. Valentina paskelbė kategorijose: SENOJO VILNIAUS VAIZDŲ KAITA, VILNIUS
Žymos: ,

Sveiki,

Dauguma besidominčių senuoju Vilniumi matė S. Fleury nuotrauką, kurioje užfiksuotos maudynė Neryje. O kokios jos buvo, senojo Vilniaus maudyklės?

J. Jurkštas mini, kad viešosios Vilniaus maudyklės buvo statomos XIX a. prie Vilniaus upių. Pažymėtina, kad iki Carinės Rusijos valdžios pasirodymo Vilniuje, upių krantai mūsų šalyje nuo seno buvo privatūs. Esant reikalui, krašto valdovas liepdavo žemvaldžiams leisti naudotis krantu, bet pastarųjų nenoras vykdyti vietinės valdžios nurodymą lėmė tai, jog ilgą laiką krantų valymu ir tvarkymu niekas nesirūpino. Rusijoje gi, laivybinių upių, kanalų ir kitų vandens telkinių krantai juridiškai priklausė valdžiai. 1843 m. Rusijos imperijos vandens keliai naujai buvo suskirstyti apygardomis, o1857 m. buvo nustatytas „bičevniko“ (pakrantės plotas , skirtas laivybos reikalams) plotis – 10 sieksnių (19,5 m.).

Krantams tapus valstybiniais, būsimų maudyklų savininkai turėdavo juos nuomotis iš miesto. Pagal nustatytas normas maudyklės „turėjo būti trijų klasių, pastatytos iš geros medžiagos, išdažytos, su dušais, veidrodžiais, gerais baldais“. Jas turėdavo aptarnauti tvarkingai apsirengę tarnai. Rengiamos maudyklės neturėjo trukdyti navigacijai, o pasibaigus maudymosi sezonui, turėjo būti išardytos.

Tarp miesto valdžios ir maudyklių savininkų dažnai kildavo nesutarimų. Tarp maudyklių vyravusi konkurencija skatino savininkų pykčius ir skundų siuntimą net senato institucijai. Savo ruožtu miesto valdžia, patikrinimų metu, rasdavo daug netvarkingų maudyklių – sulūžusių, nešvarių ir nedažytų.

Manoma, kad pirmosios maudyklės pradėtos statyti apie 1815 m., dabartinėje Maironio gatvėje.

1855-1885 m. maudyklės buvo įrengtos palei kairįjį Neries krantą prie Pilies kalno. 30 metų jas nuomodavo Girša Šibūnas. Tačiau dėl pablogėjusios miesto sanitarinės būklės buvo nutarta maudykles perkelti į dešinįjį Neries krantą prie karinės žinybos sklypo. 1885-1896 m. šias maudykles nuomojosi Samuilas Zarinas, 1897-1902 m. – Chaimas Garkinas.

1903 m. Karinė žinyba uždraudė naudotis ankstesne vieta, todėl miesto valdžia teko svarstyti, kur galėtų perkelti maudykles. Buvo numatomi tokie variantai: perkelti maudyklių namelius tarp elektrinės ir Žaliojo tilto arba toliau nuo miesto centro – į Žvėryną, arba kairiajame Neries krante aukščiau Vilnios ir Neries santakos.

1909-1915 m. maudyklės buvo įrengtos kairiajame Neries krante aukščiau Neries ir Vilnios santakos, jas nuomojosi Osipas Andrejevas.

Rašydama naudojau:

Jurkštas J. Senojo Vilniaus vandenys, Vilnius, 1990.

Vilniaus vaizdų atvirukai 1897-1915. Vilnius, 2005 

Obeliskas Lukiškių aikštėje

2010 m. balandžio 7 d. Valentina paskelbė kategorijose: SENOJO VILNIAUS VAIZDŲ KAITA, TIESIOG ĮDOMU
Žymos: ,

Vienas iš „paslaptingiausių“ paminklų Vilniuje, apie kurį net lenkiškose puslapiuose nieko nepavyko rasti, stovėjo Lukiškių aikštėje. Jis – gana skaudaus ir ginčytino Vilniaus kraštui laikotarpio liudininkas. Tačiau, siekdama surinkti kiek įmanoma daugiau Vilniaus vaizdų vienoje vietoje, įdedu šio paminklo nuotrauką.

Obeliskas, skirtas Vilniaus gynėjų garbei buvo pastatytas Lukiškių aikštėje. Tikslių jo pastatymo ir nugriovimo datų, bei autoriaus surasti nepavyko. Prie nuotraukos aprašymo, skyrelyje „autorius“ nurodyta Żyliński Wacław pavardė. Tikriausiai tai nuotraukos autorius. Aišku tai, kad obeliskas buvo pastatytas, kai Vilniaus krašte šeimininkavo Lenkija. Abejotina, kad obeliskas galėjo iškilti iškart po konflikto. Greičiausiai, jis buvo pastatytas XX a. 3 deš. pabaigoje – 4 deš. pradžioje, kada Lenkija jau buvo stipriai įsitvirtinusi krašte. 

Gal turite informacijos apie Lukiškių obeliską? Lauksiu komentarų 🙂

Nuotrauka paimta iš:

http://audiovis.nac.gov.pl/

Sveiki,

Šį kartą kelios nuotraukos iš asmeninių archyvų. Šiandien įdedu Vaclovo Kirdeikio archyvuose aptiktas praeito amžiaus Vilniaus nuotraukas. Pirmos dvi nuotraukos – atvirlaiškiai, jų autorius nenurodytas. Paskutinės nuotraukos autorius – V. Kirdeikis.

Pirmoje nuotraukoje užfiksuotas Stalino (mūsų dienomis Gedimino) prospektas. Fotografuota kažkur nuo Vilniaus (buvusio „Jurgio“) viešbučio balkono. Šalia prospekto matoma Černiachovskio aikštė. Tolumoje – Katedra be šventųjų skulptūrų frontone.

Šioje nuotraukoje užfiksuoti Pionierių rūmai, dar žinomi pirklio A. Šliosbergo namai. Šis pastatas išgarsėjo Valdovų rūmų atstatymo projekto metu ir sukėlė įvairių visuomenės reakcijų.

N. Kitkauskas nurodo, kad dokumento, kuriame būtų pažymėta tiksli žydų pirklio Abraomo Šliosbergo namo pastatymo data, rasti dar nepavyko. Vyrauja nuomonė, kad pastatas galėjo atsirasti baigiant griauti Valdovų rūmus 1799–1801 metais. Pirmą kartą šio pastato planas pavaizduotas 1808 m. sudarytame Karolio Grunarto Vilniaus miesto plane. Pastatas mūrinis, tačiau jo šiaurinis galas užbrūkšniuotas medinius statinius vaizduojančiais įstrižais brūkšniais. A. Šliosbergo pastato pagrindinio vakarinio fasado išlikę keli atvaizdai: J. Ozemblovskio litografijoje, 1824 m. ir 1834 m. brėžiniuose, V. Sadovnikovo 1854 m. litografijoje, išspausdintoje K. Vilčinskio albume. Šiuose atvaizduose A. Šliosbergo namo pagrindinio fasado kompozicija simetrinė. Jose užfiksuotas klasicistinis A. Šliosbergo namo eksterjeras: stogas dvišlaitis, centre, stogo karnizo lygmenyje – trikampis frontonas, po juo trys stačiakampiai langai, į šonus – dar po tris stačiakampius langus. Tarp langų – vertikalios per abu aukštus einančios mentės. Pagrindinis įėjimas į pirmąjį aukštą yra fasado centre, į kurį veda 10 pakopų laiptai.

1831 m. carinė administracija nutarė Vilniaus pilių teritoriją paversti tvirtove, apjuosiant ją gynybiniu grioviu ir pylimais. 1832 m. numatyti nugriauti pastatai įkainoti. Į tą sąrašą pateko ir A. Šliosbergo mūrinis namas. Apie namą parašyta: „Dengtas čerpėmis. Po [viena] puse namo yra rūsiai (…) Pirmame aukšte yra 7 kambariai, prieangis, koridorius ir podėlis. Antrame aukšte – 9 kambariai, koridorius ir prieangis su laiptine. Visas namas įkainotas 28 459 rublių asignacijomis“. Vis dėlto A. Šliosbergo namas nebuvo nugriautas, nes pateko į carinės tvirtovės įtvirtinimų vidų. A. Šliosbergui, matyt, buvo sumokėta, prieš jį iškeldinant iš šio namo.

1853 m. Vilniaus tvirtovėje atliktų darbų plane nurodyta, kad remontuotas apnykęs dviaukštis pastatas Gedimino kalno papėdėje. Po 1853–1854 m. remonto jame įsikūrė Vilniaus karinės apygardos Inžinerijos valdyba. Pagrindinė N. Kitkausko tyrimo išvada tokia – XIX a. pab. – XX a. pr. vykdytas remontas iš esmės buvo pastato perstatymas, nes pasikeitusiuose interjeruose nebeliko klasicistinių detalių.

Po Antrojo pasaulinio karo dviaukščiame name buvo įkurdinta pionierių organizacija.

Pionieriai buvo iškelti iš buvusio pirklio Abraomo Šliosbergo rūmų praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje, o šiame name ketinta įrengti tautų draugystės muziejų, kuris jau buvo pradėtas projektuoti. 1989–2004 m. šiame pastate buvo įsikūręs pilių tyrimų centras „Lietuvos pilys“.

 Paskutinėje nuotraukoje matomi Katedros aikštė ir Pilies gatvės pradžia.

Šį kartą tiek,

Valentina.

Naudojau:

N. Kitkauskas. Šliosbergo namo neliko jau XIX amžiuje (http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3121&kas=straipsnis&st_id=9867)

L. Kreivytė. Griuvėsių kultūra. Ar naikinsime architektūros paminklus? (http://www.culture.lt/7md/?leid_id=732)

K. Pocius. Šliosbergo namas: būti ar nebūti? (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-11-09-kasparas-pocius-sliosbergo-namas-buti-ar-nebuti/10270)

Straipsnis apie Vilniaus kiemus

2010 m. balandžio 1 d. Valentina paskelbė kategorijose: NUORODOS, VILNIAUS KIEMAI
Žymos: ,

Sveiki,

Visai įdomus Z. Vitkaus straispnis „Vilniaus senamiesčio kiemai: gyvi ar mirę?“ Man, visų pirmą, buvo įdomu tai, kad kiemų tema sukelia visuomenės susidomėjimą.

Praeitais metais mano lankyti šių gatvių kiemai atrodė taip.

P. S. Kai galutinai atšils ir išgaruos „gidės“ sloga, vėl čiupsiu fotoaparatą ir bėgsiu „medžioti“ kiemų 🙂

Pagarbiai,

Valentina.

Sveiki,

VU bibliotekos skaitmenines kolekcijas papildė Martyno Mažvido „Katekizmas“ – pirmoji lietuviška knyga.

Kviečiame susipažinti su pilnu knygos tekstu!

Daugiau informacijos – http://vubiblioteka.wordpress.com/2010/03/31/m-mazvydo-katekizmo-originalas-jau-pasiekiamas-virtualioje-erdveje/

Pagarbiai,

Valentina.

„Travel Channel“ filmas apie Lietuvą

2010 m. kovo 30 d. Valentina paskelbė kategorijose: FILMUKAI, VIETOS, VILNIUS
Žymos: , ,

Jau pasirodė praeitais metais filmuotas „Travel Channel“ filmas, pristatantis Lietuvą:

[youtube=http://www.youtube.com/watch?v=NGYjRjuyoW8&feature=player_embedded]

[youtube=http://www.youtube.com/watch?v=ZzBFMcawRRY&feature=player_embedded]

[youtube=http://www.youtube.com/watch?v=5B_b2zKyQrk&feature=player_embedded]

Plačiau skaitykite čia: http://miestogurmanai.reko.lt/%e2%80%9etravel-channel%e2%80%9c-filmas-apie-lietuva-ir-vilniu/