Sveiki.

Šiandien siūlau fotoreportažą apie Paupio gatvės kiemus.
Pirmą kartą šioje gatvėje atsidūriau netyčia, tiesiog ne ten pasukau, o grįžti nenorėjau. Mane visada žavėjo vietos, kuriose gali pamatyti seną ir naują, kur dera, atrodo, nesuderinami architektūriniai stiliai. Ši gatvė man pasirodė įdomi: senus pastatus keičia šiuolaikiniai, administracinius- privatūs, gyvenamuosius namus – gamyklos. Ir dar vienas gatvės akcentas – čia labai daug gėlių ir žalių plotų. Žmonės gėles augina visur – kiemuose, ant palangių, namai apaugę vijokliais, kai kur kiemuose matosi vaismedžiai, daržai.
Gatvė ilga, todėl nenustebkite, kad ir nuotraukų bus labai daug…
Nesenai žiniasklaidoje vėl prisiminta apie Subačiaus-Paplaujos priemiesčių rekonstrukcijos projektą „Architektūros parkas“. Gali būti, jog netolimoje ateityje Paupio gatvė pasikeis, o šios nuotraukos galės atspindėti vieną iš jos istorinių laikotarpių.
Istorinį Vilniaus Paupio priemiestį iš šiaurės pusės supa Vilnios upė, o iš pietų – Paupio gatvės rytinė dalis.
2006 m. A. Racevičienė parengė nuoseklią „Teritorijos tarp Maironio, Aukštaičių, Paupio, Zarasų ir Polocko gatvių istorinės urbanistinės raidos analizę“, kurioje minima, jog iki 19 a. pagrindinis Paplaujos ir Tymo priemiesčių bruožas – „nedaug gatvių, bet daug vandens“, buvo trys svarbiausios kanalų atšakos  malūnams aptarnauti ir nurodyta, kad „žemame kairiajame upės krante buvo sukurta ištisa kanalų, užtvankų, tiltų, salų ir salelių sistema, atsiradusi 15 a. ir egzistavusi iki 19 a. pabaigos. Šiaurėje šią žemutinę Vilnios terasą „įrėmino“ status dešinysis Vilnios upės krantas, o pietuose – Belmonto, Markučių, Rasų bei Subačiaus priemiesčio kalvos“.


Nuo pat seniausių laikų iki 20 a. vidurio šioje vietoje urbanistinę raidą sąlygojo upė: vandeninga Vilnios vaga buvo užtvenkiama, sukuriamos atskiros vandens atšakos ir kasami kanalai. I. Saldauskaitė savo magistriniame darbe „Vilniaus Paupio ir Paplaujos teritorijų konversija“ nurodo, kad „Paupio intensyvumą urbanistiniu požiūriu lėmė kelios aplinkybės: spartesnį privačių gyvenamųjų namų statymą Vilnios kilpoje 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje stabdė greta veikę fabrikai, o tarpukaryje – nepritaikyta infrastruktūra ir menkos ten gyvenančio visuomenės sluoksnio galimybės.“
Senuosiuose Vilniaus miesto planuose matomas atsitiktinis gatvių tinklas, sodybinio tipo užstatymai. Reikšmingesnis užstatymas sutelktas prie gynybinės miesto sienos. Tik nuo 18 a. pabaigos – 19 a. pradžios teritorijoje pastebimas tankesnis užstatymas. Tai susiję su gynybinės sienos nugriovimu.
V. Drėma rašo, kad „ …nuo Paupio tilto pagal 1834 m. išklotinę eidami į rytus šiaurine gatvės puse, prieisime kampinį (iš kairės) pastatą, – tai buvęs vaivadų malūnas, kuriuo paskutinis savininkas buvo M. Oginskis… Dabar toje vietoje trijų aukštų gyvenamasis namas. Toliau eina virtinė vienaukščių namų su tvoromis. Šiandien jų vietoje stovi daugiaaukščiai gamyklų pastatai…“
19 a. antrojoje pusėje į Paupio-Paplaujos priemiesčius atėjo pramonė. Daugelis tuometinių įmonių augo palaipsniui ir vis pasipildydavo naujais korpusais, todėl priemiestis dažnai vientiso urbanistinio vaizdo neturėjo. Prie Paupio gatvės buvo keletas alaus daryklų, didelis S. Holšteino odų fabrikas.
Amžiaus pabaigoje kai kurios įmonės statėsi naujus korpusus, suprojektuotus pagal aukštesnius technologijos reikalavimus, geriau apšviestus, vėdinamus. Taip buvo I. Lipskio alaus darykloje (Paupio g.), kur pagal 1896 m. A. Polozovo projektą suformuotas ilgas dviaukštis gamybos korpusas, sujungtas su trijų aukštų salyklinės ir džiovyklos pastatu; Holšteino odų fabrike pagal inžinieriaus technologo N. Makejevo 1882 m. parengtą projektą turėjo būti statomas specialus trijų aukštų džiovyklos korpusas. Iki 1901 metų Holšteinų šeimos biznis vis plėtėsi. Pagal 1901 m. Vilniaus miesto įvertinimo komisijos Holšteinų odų gamyklos turto aprašymus nurodoma, jog žemių valda yra apie 2 hektarai, nekilnojamą turtą sudaro du dviejų aukštų gyvenamieji namai, vienas iš jų buvo S. Holšteino, kitas jo sūnaus, Pavelo Holšteino, ir 14 gamyklinių statinių. 1939-ųjų metų šaltiniai nurodo, jog Holšteino šeimos odų gamykla yra išnuomota. Čia veikia J. Boruchovičiaus minkštų odų fabrikas bei Ch. Goldšterno kailių dirbtuvė „Nutrija“.
Tarpukariu ši gatvė mažai pasikeitė. Tačiau sovietmečio pėdsakus pastebima daug kur. Po Antrojo pasaulinio karo šiame priemiestyje pradėjo sparčiai kurtis industrinė zona, kurios stambių pramonės įmonių pastatai  (matavimo prietaisų, betono ir pan.) nesiderino su vietovės gamtine aplinka ir neatitiko istoriškai susiformavusių architektūros bruožų. Tokių pastatų Paupio-Paplaujos priemiesčiuose buvo daug – „Skaitekas“, „Vilijos“ trikotažo fabrikas, „Vilniaus kailiai“ Paupio gatvės gale, „Audėjas“, betono gamykla „Markučiai“. Po nepriklausomybės atkūrimo daugelis šių įmonių nebeveikia, o pastatai iki šiol liko apleisti.
Įdomus ir 19 a. pabaigos gyvenamasis pastatas Paupio g. 26. Sovietmečiu buvo gaji legenda, kad šis namas priklausė sovietinės saugumo institucijos kūrėjo Felikso Dzeržinskio tetai, pas kurią buvo apsistojęs ir pats F. Dzeržinskis. Čia jis įkūrė slaptą spaustuvę. 1902 m. pabėgęs iš tremties ir slapstydamasis nuo žandarų, jis grįžo į šį namą dar kartą į šį namą. Pirmojo pasaulinio karo metais ir tarpukariu namas savo paskirties nekeitė – jame gyveno žmonės. Trečiajame dešimtmetyje jis buvo perstatytas. Dar viena esminė rekonstrukcija pastato laukė jau sovietmečiu, praėjus nemažai laiko nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kuomet čia buvo įkurtas ir iki pat Lietuvos nepriklausomybės veikė memorialinis F. Dzeržinskio muziejus. Šių metų birželio mėnesį namas stipriai apdegė.
Šį karta tiek.
Ačiū kolegai Andriui už kompaniją ir Nijolei už teksto redakciją 🙂

Pagarbiai,
Valentina.
Rašydama straipsnį naudojau:
Gražulis, Algimantas. Ką prarastume daugiaaukščiais užstatę Vilnios slėnį? // Žalioji Lietuva, 2008, Nr. 1 (3 15).
Drėma, Vladas. Dingęs Vilnius. Vilnius, 1991.
Kirkoras, Adomas. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Vilnius, 1991.
Lietuvos architektūros istorija, III tomas. Vilnius, 2000.
Saldauskaitė Ieva. Vilniaus Paupio ir Paplaujos teritorijų konversija. Baigiamasis magistro darbas Vilniaus Gedimino technikos universitete Architektūros fakultete Urbanistikos katedroje (prieiga per internetą Lietuvos elektroninių tezių ir disertacijų duomenų bazėje). Vilnius, 2010.
http://www.kailiai.lt/istorija.htm
http://www.diena.lt/dienrastis/miestas/muziejaus-istorija-363631
http://www.balsas.lt/naujiena/127513/vilniaus-paupio-rajonas-konkuruos-su-uzupiu/rubrika:naujienos-kultura-architektura
Daugiau apie „Architektūros parko“ dirbtuvės: http://www.archparkas.vilnius.lt/application/images/File/documents/Skaiteks_workshop_2007.pdf

Komentarai
  1. mariukasm parašė:

    Dėkui už įdomią ekskursiją po Užupį, bei jo istoriją. Niekaip neprisiruošiu ten paslampinėti 🙂

  2. walentina parašė:

    Visada prašom 🙂 Reikia prisiruošti, ten daug gražių vietų!

  3. antanas parašė:

    baisiai gaila to „Dzeržinskio namo“. Savotiškas jis ir architektūriškai, bet ir buvo galima išnaudoti jį kaip istorinį kazusą – ČK įkūrėjo namas-muziejus galėjo tapti pasauliniu turizmo traukos objektu, ne ką mažiau prasmingu, nei Genocido aukų muziejus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.