Sveiki,
Šiandien kviečių susipažinti su Šv. Jonų bažnyčios piliorių skulptūromis. Girdėjau, kad Šv. Jonų bažnyčioje prie piliorių  yra aštuoniolika Šv. Jonų skulptūrų. Bet ar iš tikrųjų taip yra? Kviečių susipažinti.
Iš pradžių apžvelgsiu šiaurinėje bažnyčios pusėje (į kairę nuo įėjimo) esančias piliorių skulptūras; skaičiuojant nuo įėjimo altoriaus pusėn: pirma – pilioriaus skulptūra atsukta į įėjimą, antra – į didžiąją navą. Paskui apžvelgsiu pietinės pusės (į dešinę nuo įėjimo) skulptūras tokia pat tvarka.

______________________________________________
Šv. Jonas Nepomukas (šiaurinė pusė, I piliorius, į įėjimą)
Jonas Nepomukas (1340-1393) – šventasis, kankinys, Čekijos globėjas. 1380 m. jis buvo įšvęstas kunigu, studijavo kanonų teisę Prahoje, vėliau Paduvoje, kur gavo kanonų teisės daktaro laipsnį.  Ilgą laiką buvo manoma, kad už nepaklusnumą Nepomukas karaliaus įsakymu buvo numestas nuo Karolio tilto Prahoje į Vltavos upę. Tačiau sakoma, jog Jonas žuvęs todėl, kad nenorėjo išduoti išpažinties paslapties, kai Vaclovas pareikalavęs jį pasakyti karalienės meilužio pavardę, kurią ji esą išpažinusi Jonui. Kai 1693 m. Jono garbei ant tilto, nuo kurio jis buvo nustumtas, buvo pastatytas paminklas, jis pradėtas laikyti tiltų globėju ir saugotoju nuo potvynių, taip pat neteisingai kaltinamų asmenų užtarėju. Naujesniais duomenimis, Nepomukas nužudytas dėl to, kad bažnyčios reikaluose gynė arkivyskupo viršenybę prieš Karalių Vaclovą IV.
Dažniausiai vaizduojamas su kunigo rūbais ir berete ant galvos, rankose laikantis kryžių ir palmės šaką (kankinio ženklas), nimbe 5 žvaigždės, kurios pagal padavimą parodė, kurioje vietoje buvo nuskendęs šventasis.

____________________________________________
Šv. Jonas Fakundas (šiaurinė pusė, I piliorius, į navą)
Jonas Fakundas (1419-1479) gimė Ispanijoje, Fagondezo mieste. Baigęs teologijos mokslus, tapo kunigu, Salamankos universitete gilino teologijos žinias. Įstojo į augustijonų atsiskyrėlių ordiną Salamankoje. Apaštalavo tarp paprastų žmonių, jiems skelbė ramybę ir taiką, visus ragindamas pamilti skaistybės dorybę.

____________________________________________
Šv. Jonas Damaskietis (šiaurinė pusė, II piliorius, į įėjimą)
Jonas Damaskietis (apie 675/6-749) – šventasis, bažnyčios daktaras, paskutinis graikiškosios patristikos atstovas. Apie jo gyvenimą autentiškų žinių mažai. Pagal X a. legendinį Jono gyvenimo aprašymą, jo tėvas Sergijus buvo Damaske mokesčių, kuriuos krikščionys turėjo mokėti kalifui, rinkėjas. Jonas buvo numatytas pakeisti tėvą pareigose, tačiau jis kartu su Kozmu, buvusiu vergu ir savo mokytoju, pabėgo į Šv. Sabo koloniją. Čia taip užsiėmė rašymu, kad mažai laiko skyrė maldai, todėl buvo iš kolonijos išvarytas. Kai Jeruzalės patriarchas Jonas V paskyrė Kozmą Majumos vyskupu, o Joną kunigu. Vėliau grįžo į Sabo vienuolyną kur jam buvo leista netrukdomam kurti. Dauguma jo raštų yra polemika prieš nestorijonus, monofizitus, monotelitus, ikonoklastus ir kitas erezijas bei asketiniai ir egzegetiniai veikalai, pamokslai, poezija. Dėl savo raštų jis buvo kritikuojamas ir persekiojamas ikonoklastų, o Konstantinopolio sinodas jį net ekskomunikavo. Tačiau Damaskietį apgynė Nikėjos Bažnyčios Susirinkimas. Jono relikvijos imperatoriaus Androniko II laikais iš Sabo vienuolyno buvo perkeltos į Konstantinopolį, o vėliau pražuvo. Didžiausias šio šventojo nuopelnas – tai sugebėjimas kovojant su eretikais aiškiai ir griežtai formuluoti tradicinę Bažnyčios doktriną ir nustatyti jos terminologiją.

____________________________________________
Šv. Kryžiaus Jonas (šiaurinė pusė, II piliorius, į navą)
Kryžiaus Jonas (1542-1591) – katalikų šventasis, rašytojas ir poetas, mistikas, karmelitų ordino reformatorius, Bažnyčios mokytojas.
Tikrasis vardas Chuanas de Jepes Alvaresas (Juan de Yepes Álvarez). Gimė 1542 m. Funtiveros mieste aukšto luomo, bet nuskurdusioje dvarininkų šeimoje, gyvenusioje netoliese Avilos. 1563 m. įstojo į karmelitų ordiną. 1564–67 m. studijavo Salamankoje. 1567 m. susipažino su Šv. Teresę Aviliete. Karmelitų ordine vykstant Teresės Avilietės sukeltoms diskusijoms dėl ordino reformų, Jonas tapo šalininku reformatorių, kurie norėjo grįžti prie senų karmelitų idealų – griežtumo ir asketizmo ir įkūrė pirmąjį reformuotą (arba „basųjų“) karmelitų vienuolyną Duruele. 1570–72 m. buvo Manceros vienuolyno naujokų mokytoju, nuo 1572 m. – Avilos vienuolyno, kuriame gyveno Šv. Teresė Avilietė, nuodėmklausiu ir dvasios vadovu. Šv. Kryžiaus Jonas mirė 1591 m. Ubedoje. Praėjus dviems metams po mirties, Kryžiaus Jono palaikai buvo pervežti į Segoviją, kur 1927 metais  atnaujintoje urnoje saugomos jo relikvijos. 1618 m. pirmą kartą išleisti jo veikalai, laikomi turtingiausiais ir giliausiais mistinės literatūros kūriniais, o drauge ir didžios poezijos šedevrais.1952 m. Kryžiaus Jonas paskelbtas Ispanijos poetų globėju. 1675 m. popiežius Klemensas X Kryžiaus Joną paskelbė palaimintuoju, 1726 m. gruodžio 27 dieną popiežius Benediktas XIII paskelbė šventuoju ir 1926 m. rugpjūčio 24 dieną popiežius Pijus XI šv. Kryžiaus Jonui suteikė Bažnyčios Mokytojo titulą.
Svarbiausieji Šv. Kryžiaus Jono kūriniai: “Kopimas į Karmelio Kalną”, “Tamsioji naktis”, “Dvasinė giesmė”, “Gyvoji Meilės Liepsna” atspindi ne tiek teoriją, kiek gyvą šventojo patirtį ir išgyvenimus.

____________________________________________
Šv. Jonas Auksaburnis (šiaurinė pusė, III piliorius, į įėjimą)
Jonas Chrizostomas (Auksaburnis) (344-407) – šventasis, vyskupas, Bažnyčios daktaras. Gimė Sirijoje, Antiochijos mieste imperijos kariuomenės karininko šeimoje. Apie 380 m. tapo kunigu, 389 m. Jonas išrenkamas Konstantinopolio arkivyskupu. Garsėjo nepaprastu iškalbingumu ir ganytojišku uolumu. Pamoksluose jis kritikavo turtinguosius už vargšų skriaudimą. Tačiau kritikuodamas imperatoriaus rūmus Jonas užrūstino imperatorienę Eudokiją. Jo nesantaika su valstybės vadovais pasinaudojo senas Jono priešas Aleksandrijos arkivyskupas Teofilius, kuris apkaltino Chrizostomą Origeno šalininkų globojimu. Atvykęs į Konstantinopolį su savo šalininkais vyskupais, Teofilius Mažojoje Azijoje subūrė sinodą ir jame pasmerkė Joną. Imperatorius šį nutarimą patvirtino ir ištrėmė Chrizostomą į Mažąją Aziją.
Netrukus Jonas grįžo, bet 404 m. buvo imperatoriaus vėl ištremtas į Kukuzo miestą Armėnijoje. Iš ten vyskupas aktyviai susirašinėjo su savo šalininkais ir vis dar kėlė grėsmę imperatoriui. Todėl buvo nutarta jį perkelti į Pitijaus tvirtovę, Kaukazo kalnuose. Pakeliui į ten rugsėjo 14 d. Comana mieste vyskupas mirė. 438 m. jo palaikai buvo pervežti į Konstantinopolį. 451 m. vykusiame Chalkedono Bažnyčios susirinkime jis paskelbiamas Bažnyčios mokytoju, o popiežius Pijus X 1909 m. jį paskelbė pamokslininkų globėju.
Jo atributai yra bičių avilys, simbolizuojantis iškalbingumą, arba balandis, kaip dieviškojo įkvėpimo šaltinis.

___________________________________________
Šv. Bonaventūras (šiaurinė pusė, III piliorius, į navą)
Bonaventūras (apie 1217/21-1274) – šventasis, scholastikas, filosofas, teologas, mistikas. Buvo Prancūzijos karaliaus Liudviko IX patarėjas ir jo sesers vienuolės Šv. Izabelės dvasios tėvas. Tikrasis Šventojo vardas – Dziovanis Fidanza. Kaip vėliau jis pats prisipažindavo, jo svarbiausią gyvenimo pasirinkimą nulėmė vienas vaikystės įvykis. Jam sunkiai susirgus, tėvai meldė tuo metu ką tik kanonizuoto Šv. Pranciškaus Asyžiečio užtarimo. Šventasis matydamas Bonaventūrą, atsigaunanti po sunkios ligos sušuko: „O buona ventura!“ (Ak, koks palankus likimas!). Iš čia ir kilo jo vardas. Įstojęs į pranciškonų ordiną, Bonaventūras studijavo Paryžiuje. 1257-73 m. buvo ordino generolas. 1273 m. tapo Albano kardinolu arkivyskupu. Jis mirė 1274 m. liepos 15 dieną. Popiežius Sikstas IV kanonizavo Bonavetūrą 1482 m., o 1588-aisiais popiežius Sikstas V pavadino jį Bažnyčios Daktaru, suteikdamas jam titulą “Angeliškasis Daktaras”. Kartu su Jonu Dunsu Škotu Bonaventūras laikomas intelektualinės pranciškonų tradicijos svarbiausiu akademiniu teologu.
Vaizduojamas su pranciškonų ordino abitu, kartais su kapa ant viršaus. Pasitaiko, kad jis laiko kryžių, taurę arba knygą, kaip nuorodą apie jo mokslinius veikalus.

___________________________________________
Šv. Jonas Klimakas (šiaurinė pusė, IV piliorius, į įėjimą)
Jonas Klimakas – šventasis, vienuolis. Jonas yra vadinamas „Klimaku“, kas išvertus iš graikų kalbos reikštų „laiptininkas“, dėl labiausiai žinomo jo veikalo apie dvasinio tobulėjimo kelią „Rojaus kopėčios“ (gr. k. „klímax“ – kopėčios). Šiame veikale Jonas Klimakas aprašė bene paprasčiausią įmanomą ir visiems bet kada prieinamą, bet iki mistinės patirties gelmių privedančią maldą, kurią pavadino „Jėzaus malda“. Tai malda, kurioje ištariamas tik vienas žodis, t.y. Jėzaus vardas, kuris kartojamas nenutrūkstamai, pagal kvėpavimą. Paskutiniojoje „dvasinių kopėčių“ pakopoje Šv. Jonas Klimakas randa aukščiausiąją dorybių trejybę – tikėjimą, viltį ir meilę.
Apie Joną turime mažai žinių: nėra žinomos tikslios jo gimimo ir mirties datos, šeima. Jis gimė Jeruzalėje, o visą gyvenimą jis praleido Sinajaus pusiasalyje, kalnuose esančiame vienuolyne. Nors Jonas iš savo vienuolyno niekur nesitraukė, garsas apie jį plito po visą krikščionišką pasaulį – dėl jo veikalo, kuris iš tiesų neieškojo lengvo populiarumo ir nepripažino nuolaidų dvasiniame gyvenime. Jei kas nors tikėjo,  kad būti vienuoliu – tai tik pamaldžiai leisti laiką, Jonas jį gana griežtai įspėjo, kad vienuolio gyvenimas – tai nuolatinė kova su savo prigimtimi ir jausmais, tačiau jis suteikė viltį, paliudydamas,  kad atgailos ašaros turi tokią didžiulę vertę, kad yra  tarsi atnaujintas krikštas.
Manoma, kad Jonas Klimakas mirė apie 649 m., nors tai nėra patvirtinta. Aiškus yra tik faktas, kad  šis šventasis svarbus tiek Vakarų, tiek Rytų krikščionims, kurie dėl jo visada sutarė; net ir šiandien jo šventė minima tą pačią dieną.

_________________________________________
Šv. Jonas Evangelistas (šiaurinė pusė, IV piliorius, į navą)
Apaštalas Jonas – mylimasis Jėzaus mokinys. Kilęs iš Betsaidos, turtingo žvejo sūnus, apaštalo Jokūbo brolis, iki susitikimo su Jėzumi buvęs Jono Krikštytojo mokiniu, jauniausias iš visų apaštalų. Šventasis Jonas vienintelis iš apaštalų buvo Jėzaus mirties ant kryžiaus liudininkas. Bažnyčia laiko Joną ketvirtosios Evangelijos autoriumi, Jonui taip pat priskiriami trys Naujojo Testamento laiškai ir paskutinė Naujojo Testamento knyga – Apokalipsė arba Apreiškimas Jonui.
Paprastai vaizduojamas kaip jaunas vyras; kaip evangelistas ir pranašas vaizduojamas senesnis, su barzda. Atributai – knyga, ar pergamento ritinėlis, užuomina apie jo raštus, erelis, kartais snape laikantis plunksną arba rašalinę, taurė iš kurios raitosi gyvatė, katilas, palmės šakelė, kaip gedulo ženklas.

__________________________________________
Šv. Ignotas Lojola (šiaurinė pusė, V piliorius, į įėjimą)
Ignotas Lojola (Inigo de Loyola) (1491-1556) – katalikų šventasis, jėzuitų ordino steigėjas. Gimė  šiaurės Ispanijoje, Lojolos pilyje, didikų šeimoje. Jaunystėje tarnavo armijoje, turėjo karininko laipsnį. Buvo sužeistas karo su Prancūzija metu. Ieškodamas dvasinio nusiraminimo skaitė Evangeliją, šventųjų gyvenimus ir nusprendė studijoje teologiją. Studijuodamas Paryžiuje, vadovavo grupei jaunų žmonių, kurie padėjo pamatus Jėzaus draugijai (Societas Jesu) susikurti, tapusiai pagrindine kontrreformacijos jėga kovoje su protestantizmu.
Vaizduojamas vidutinio amžiaus, tamsaus ispaniško gymio, pliktelėjęs, trumpa tamsia barzda. Jis vilki juodą jėzuitų ordino sutana (be sagų) su pelerina. Rankoje kartais laiko knygą su ordino regulos pradžios žodžiais „Ad majorem Dei gloriam“ (Didesnei Dievo garbei). Šv. Ignotą Lojolą atpažinti padeda ordino monograma – IHS, vaizduojama lentelėje, kurią dažniausiai laiko angelai.
Ignacas Lojola paskelbtas palaimintuoju 1609 m. liepos 27 d. ir kanonizuotas 1622 m. kovo 12 d. kartu su šv. Pranciškumi Ksaveru šv. Tėvo Grigaliaus XV. Jėzuitai savo įkūrėjo šventę mini liepos 31.

_________________________________________
Šv. Zacharijus (šiaurinė pusė, V piliorius, į navą)
Zacharijus buvo žydų kunigas, Elžbietos vyras ir Jono Krikštytojo tėvas. Kartą, kai jis ėjo savo pareigas Jeruzalės šventykloje, angelas jam pranešė, jog jam gims sūnus, kuris parengs žmones Mesijo atėjimui. Zacharijus ir jo žmona Elžbieta buvo jau seni, todėl nepatikėjo angelu. Už tai, kol Jonas gimė, Zacharijus buvo nebylys.

__________________________________________
Šv. Jonas Kantietis (pietinė pusė, I piliorius, į įėjimą)
Jonas Kantietis (1390-1473) – lenkų šventasis, Krokuvos akademijos globėjas. Gimė Kentuose, netoli Osvencimo, paprastoje, bet dievobaimingoje šeimoje. Studijavo filosofiją ir teologiją Krokuvos akademijoje, vėliau tapo šios akademijos profesoriumi. Garsėjo dideliu dosnumu ir labdaros darbais. Dar gyvas patyrė daug stebuklų, kuriais vėlaiu garsėjo ir jo kapas Krokuvos Šv. Onos bažnyčioje. Kaip maldininkas pėsčias vieną kartą aplankė Jeruzalę ir keturis kartus buvo Romoje.
Vaizduojamas vidutinio amžiaus, sausų veido bruožų, tamsaus gymio, pliktelėjęs, trumpais šiek tiek banguotais plaukais ir tokia pat barzda. Apranga įvairi: kartais vilki į profesoriaus togą panašų drabužį, kartais apsirengęs kaip kunigas.

__________________________________________
Šv. Jonas Gvalbertas (pietinė pusė, I piliorius, į navą)
Jonas Gvalbertas – italų šventasis, benediktinių ordino venuolis, valumbroziečių atšakos įkūrėjas, skilęs iš didikų Vistomini giminės. Pasakojama, Jonas Gvalbertas troško atkeršyti už nužudytą brolį. Tačiau sutikęs žudiką, jo pasigailėjo. Grįždamas namo Jonas užsuko į buvusią benediktinių bažnyčią pasimelsti, kur jam apsireiškė Kristus, pakėlęs galvą nuo krucefikso, pripažino kilnų Gvalberto poelgį. Šis įvykis paskatino Joną Gvalbertą stoti į vienuolyną.
Individualus šio šventojo atributas – krucifiksas su į šventąjį palenkta Kristaus galva. Jis vilki šviesiai pilku benediktinių valumbroziečių abitu, kartais rankose laiko knygą.

___________________________________________
Šv. Jonas Kapistranas (pietinė pusė, II piliorius, į įėjimą)
Jonas Kapistranas (1386-1456) – pranciškonų pamokslininkas, šventasis. Gimė italės ir vokiečio šeimoje, Kapistrano kaimelyje, Italijoje. Baigęs teisės studijas Perudžijos mieste, liko ten dešimčiai metų dirbti teisininku. 1412 m. buvo paskirtas Perudžijos valdytoju. Kai Perudžija kariavo su Malatesta, tapo kaliniu ir patyrė regėjimą, kuriame Šv. Pranciškus iš Asyžiaus jį kvietė stoti į savo ordiną. 1416 m. jis apsivilko pranciškonišką abitą ir davė įžadus. 1418 m., priėmęs kunigystės šventimus, pradėjo keliauti po įvairias Italijos provincijas ir sakyti pamokslus. Jo apaštalavimas davė gausių vaisių – nemažai atsivertimų ne vien tik tarp eretikų, bet ir tarp žydų – atvertė į katalikybę vienos sinagogos vyresnįjį bei kelias žydų bendruomenes.
1453 m. Lenkijoje, karaliaus Kazimiero IV prašymu ir Šventajam Sostui laiminant, įkūrė Observantų ordiną (pranciškonai, griežčiau besilaikantys ordino regulos).
Šis bernardinų šventasis aplankė ir Šventąją Žemę, kur vedė derybas su armėnais dėl galimybės susivienyti su Romos Katalikų Bažnyčia.
Ypatingą meilę jautė Šv. Kryžiui. Greičiausiai todėl buvo toks garsus ir gerbiamas pamokslininkas tarp kryžiuočių.
1690 m. popiežius Aleksandras VII paskelbė jį šventuoju.

____________________________________________
Šv. Jonas Matietis (pietinė pusė, II piliorius, į navą)
Jonas Matietis (1160-1213) – prancūzų šventasis. 1192 m. įšventintas kunigu, gyveno atsiskyrėliu. Aukodamas Šv. mišias, išvydo viziją: Kristų angelo pavidalu, kuris vilkėjo baltą rūbą, o ant jo krūtinės buvo kryžius iš mėlyno ir raudono skersinių. Kristus laikė sukryžiuotas rankas ant baltojo ir juodaodžio belaisvių galvų. Jonas suprato, kad balta spalva reiškia Dievą Tėvą, mėlyna – Dievą Sūnų, raudona – Dievą Šv. Dvasią. Regėjimas paskatino dalyvauti steigiant ordiną į musulmonų rankas patekusiems belaisviams krikščionims išpirkti. Ordinas gavo Švč. Trejybės vardą (trinitorių).

_____________________________________________
Prie III pietinės pusės pilioriaus skulptūrų nėra.

_____________________________________________
Šv. Dievo Jonas (pietinė pusė, IV piliorius, į įėjimą)
Dievo Jonas (1495-1550) – ispanų šventasis, bonifratrų brolijos steigėjas. Gimė Portugalijoje pamaldžioje ir dievobaimingoje šeimoje. Jaunystėje dirbęs įvairiausius darbus, daug keliavęs. Vienu metu tarnavo Karolio IV kariuomenėje, dalyvavo žygyje į Austriją prieš turkus. Vienos vizijos metu jam pasirodė Kūdikėlis Jėzus ir suteikė vardą – Dievo Jonas. Po ilgų piligrimo kelionių grįžęs į Granadą, įsteigė prieglaudos namus vargšams ir ligoniams, kuriuos pats slaugė ir globojo.
Individualus šio šventojo atributas – granatas su kryželiu ant viršaus, simbolizuojantis nemirtingumą ir prisikėlimą; kartais prie šventojo vaizduojamas elgeta.

_____________________________________________
Šv. Aleksas (pietinė pusė, IV piliorius, į navą)
Šventojo Alekso gyvenimas plačiai buvo žinomas ir garbinamas tiek rytuose, tiek vakaruose. Šv. Alekso, Dievo žmogaus, palaikai ilsisi ramybėje Romoje Aventino kalvoje, Šv. Bonifacijaus ir Šv. Alekso bazilikoje po centriniu altoriumi. Šv. Aleksas yra žvejų globėjas.
Šventasis gimė Romoje (IV a.) garsioje ir garbingoje šeimoje. Pasak legendos, savo vestuvių dieną jis paliko jaunąją ir pradėjo gyventi kaip atgailaujantis nusidėjėlis Edese (šiaurinės Mesopotamijos mieste), padedamas vargšams ir ligoniams. Kita legenda pasakoja, jog grįžęs į Romą ir, niekieno neatpažintas septyniolika metų tarnavo savo tėvų namuose, susiradęs prieglobstį po laiptais prie durų kur vėliau ir mirė. Spėjama, kad Romos Šv. Alekso bažnyčia pastatyta jo mirties vietoje. Pasak legendų, 1216 metais perlaidojant šv. Alekso palaikus, pastebėta, kad jo kūnas nėra suiręs.
Dailėje vaizduojamas kaip nuskuręs elgeta su taurės pavidalo indeliu ar lėkšte, arba kaip vargšas piligrimas; rečiau su palmės šakele.

_____________________________________________  
Šv. Stanislovas Kostka (pietinė pusė, V piliorius, į įėjimą)
Stanislovas Kostka (1550-1568) – lenkų šventasis. Kilęs iš senos lenkų giminės. Sunkiai susirgęs, regėjo Švč. Megelė Mariją. Šio regėjimo paveiktas, nusprendė tapti jėzuitu. Kanonizuotas 1726 m. 1962 m. rugpjūčio 31 d. Jonas XXIII patvirtino jį Lenkijos globėju; jis globoja novicus, mokinius ir studentus, bei beviltiškus ligonius.
Vaizduojamas tamsaus gymio jaunuoliu. Jo atributai susiję su regėjimu – ostija, angelas ir Kūdikėlis Jėzus.

____________________________________________
Šv. Joakimas (pietinė pusė, V piliorius, į navą)
Joakimas (Jokimas) – šventasis, Švč. Mergelės Marijos tėvas. Manoma, kad jis buvo turtingas Dovydo giminės ainis.


Taigi, mano skaičiavimu, Šv. Jonų bažnyčioje prie piliorių yra dvylika Šv. Jonų skulptūrų.
Šį kartą tiek.
Pagarbiai,
Valentina.


Rašydama naudojau:
Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, I tomas. Vilnius, 1988.
Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, Vilnius, 1997.
Lietuvių enciklopedija, III, VI, IX tomai, Bostonas.


Plačiau apie šventuosius skaitykite:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Nepomukas
http://www.piligrimai.lt/sv-jonas-nepomukas-2/
http://www.jonai.lt/laikrastis/laikrastis%20(2005%2004).pdf
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-12-04-sv-jonas-damaskietis/7393
http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0v._Kry%C5%BEiaus_Jonas
http://karmelitai.wordpress.com/2010/12/16/sv-kryziaus-jonas-gruodzio-14-d/
http://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Auksaburnis
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-09-13-sv-jonas-auksaburnis/7733
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-07-15-sv-bonaventura-vyskupas-ir-baznycios-mokytojas/7145
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-03-04-sv-bonaventuras-kulturos-ir-tikejimo-harmonija/41387
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-30-sv-jonas-klimakas/7263
http://karmelituparapija.lt/istorija_daile/vidus/freskos/evangelistai/jonas/
http://www.jesuit.lt/modules.php?name=Content&pa=showpage&pid=62&cid=16
http://www.stjohndc.org/Russian/saints/e_9609c.htm
http://www.antiochian.org/zacharias_the_prophet
http://www.opoka.org.pl/biblioteka/T/TS/swieci/s_jan_kanty2.html
http://ru.wikipedia.org/wiki/Иоанн_Гуальберт
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-10-23-sv-jonas-kapistranas/7436
http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=825&Itemid=101
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-08-sv-dievo-jonas/7288
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-07-17-sv-aleksas-dievo-zmogus/7482
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-09-18-sv-stanislovas-kostka/7071

Komentarai
  1. Endriu... parašė:

    pirma karta matau, jog katalikai Sv. Jona Auksaburni baznycioje laiko, vis manydavau, kad cia tik pas mus ortodoksus taip priimta…(mano studiju spraga 🙂 ) Idomus straipsnis.

  2. rasa parašė:

    aciu…

  3. Kristina parašė:

    Labai įdomu, ačiū

  4. walentina parašė:

    Taip, ne tik ortodoksų 🙂 Kai konsultavausi su kolega, tai jis iškart šį Joną paminėjo. Mat mano apraše sunkoka buvo atskirti tiksliai kur koks Jonas ten yra 🙂

  5. kept parašė:

    Kiek esu girdėjęs, prof. A. Bumblauskas aiškindamasis kiek gi Jonų yra Šv. Jono bažnyčioje, taip pat nustatė, kad jų yra dvylika.
    Kalbant apie Šv. Joną Auksaburnį, tai jis svarbus abiem Bažnyčiom, nes gyveno ir dirbo jis gerokai iki Didžiosios schizmos.
    O šiaip, turiu pasakyti – labai geras straipsnis. Ačiū!

  6. Valentina parašė:

    Ačiū už įvertinimą 🙂 Taip, kad Jonų 12 sakė ir kitos kolegės-gidės, tačiau norėjosi pasitikrinti, nes girdėjau ir kitokį skaičių – 18. Iš tikrųjų skulptūrų 18, o Jonų 12.

  7. Endriu... parašė:

    Mano kai kažkada bakalaurinis buvo susijęs su šventaisiais, tai aš daba šventuosius tiesiog iš viedų skiriu. Iš esmės juos labai lengvai atskirt ir čia net nereikia konsultuotis su niekuo, pasižiūri į tai ką jie laiko, kaip apsirengę ir jau žinai.
    O dėl Auksaburnio, tai ji katalikai biškučiuoka eliminuoja, maždaug todėl, kad po didžiosios schizmos dėdė popiežius visus bizantiečius pavertė ,,blogiukai“… čia tas pats kaip ir pas ortodoksus dauguma katalikų šventųjų irgi eliminuojami.

  8. Valentina parašė:

    Tai su šiais Jonai ir buvo bėda, kad jie laiko ne visai tą, ką turi laikyti 🙂 Na, iš atskirų detalių susivokiau 🙂

  9. Endriu... parašė:

    Vadinasi skulptoriu fantazijos deka nukrypimas su tiesiogines baznycios ikonografijos. 🙂

  10. Endriu... parašė:

    Vadinasi fantastinis skulptoriu nukrypimas nuo tiesioginis baznycios ikonografijos. is ties dabar kai atidziau pasiziuriu, kai kurie tikrai nelabai vykusiai ,,nulipdyti“ uch tiek baroko skulptoriai vis kazko savo pridedavo.

  11. Anonimas parašė:

    Kristina, nesuskaičiavote Jonų didžiąjame altoriuje

  12. melburn parašė:

    Beje, nežinau, ar jos buvo išlikusios sovietmečiu, nes kaip sakė mano močiutė, kuri sovietmečiu mokėsi Vilniaus universitete, ji net neprisimenanti jokios bažnyčios prieš universitetą. Gal tada ten joje buvo kokie sandėliai arba ji išvis tuo laiku buvo nugriauta?

    P.S. Jeigu taip, tai reiškias ir Šventųjų Jonų skulptūros ne tokios jau ir senos.

  13. walentina parašė:

    Nejuokaukite, bažnyčia ten tikrai buvo, o jeigu Jūsų močiutė jos neatsimen, tai tik eilinį kartą parodo kokia „svarbi“ sovietmečiu buvo religija… Taip, joje išties buvo sandėliai (spaustuvės, knygyno ar kažko panašaus…), bet pats pastatas ten buvo nuo pastatymo, jo niekas niekada nenugriovė! Man atrodo straipsnyje aiškiai pasakomas tikslas – išvardinti visus Šv. Jonus bažnyčioje, o ne nustatyti tų skulptūrų amžių 🙂 Nemanau, kad jos senos, bet drąsiai teigti tai, kuo nesidomėjau negalėčiau!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.