Sveiki.
1892 m. „Vilniaus žinios“( rusų k. „Виленский вестник“) išspausdino S. F. Rubinšteino brošiūros apie eksdivizinius Vilniaus namus pirmą variantą. Sulaukęs didelio visuomenės susidomėjimo, šis tekstas su papildymais buvo pakartotinai išspausdintas 1900 m. atskiru leidimu.
Taigi, šiandien pateiksiu šios brošiūros ištraukas. Manau, kad tai įdomus Vilniaus istorijos šaltinis.
Vertinant tekstą reikėtų turėti omeny, jo sukūrimo epochą ir vyravusias nuotaikas.
Įdomu, kad S. F. Rubinšteinas brošiūroje analizuoja eksdivizinių namų problemą pasiremdamas publikuotais šaltiniais (Volumina legum, senųjų aktų katalogais, valdžios nutarimais, įstatymų rinkiniais ir kt.).

Autorius nurodo, jog Vilniaus mieste egzistuoja grupė namų, kurių būklė daugeliui gyventojų ir miesto svečių sukelia neigiamą įspūdį. Tai apleisti, sunykę namai pačiame miesto centre. Nepaisant prastos padėties, šie namai tankiai apgyvendinti pačių vargingiausių miesto gyventojų – amatininkų, smulkių prekiautojų, darbininkų.

Jų lokalizacija: nuo Vokiečių gatvės iki Vilniaus, toliau siauromis gatvelėmis Didžiosios gatvės link – taip sudarydami didelį senamiesčio kvartalą. Pagrindiniai šių namų fasadai turi lenteles su užrašu „eksdivizinis“. Tokie namai stovi Žydų, Stiklių, Mėsinės gatvėse. Derėtų paminėti, jog norėdama patikrinti faktą apie tokių lentelių kabinimą ant namų fasadų, peržiūrėjau savo sukauptas senojo Vilniaus nuotraukas, bet man nepavyko surasti nei vienos fotografijos, kur būtų užfiksuotas namas su užrašu „eksdivizinis“. Galbūt dėl to, kad visos mano turimos šių gatvių nuotraukos labai prastos kokybės ir žemos rezoliucijos.

Eksdivizinių namų būklę nulemia ne jų gyventojų bei savininkų varginga padėtis ar nenoras investuoti į namo remontą, o „juridiniai šių namų valdymo ypatumai“: dviejų – trijų aukštų namuose dažniausiai kiekvienas aukštas, neretai ir kiekvienas butas turi atskirus šeimininkus. Toks namo valdymas, kai vieno buto lubos yra kito grindys, bendro naudojimo plotas yra suvokiamas, kaip svetimas, ir sudaro prielaidas atsirasti netvarkomam turtui, kadangi „perstatant seną pastatą reikia pasiremti naujaisiais technologiniais, architektūriniais ir šiuolaikiniais higienos nutarimais, kas dažniai nulemia butų bei laiptinių perstatymą, o tai veda prie įprasto eksdivizinių namų valdymo panaikinimo ir persiskirstymo, ko šeimininkai niekaip negali leisti“.

Terminas „eksdivizija“ (lotynų k. „exdivisio“, lenkų k. „exdywisya“) reiškia skolininko turto padalinimą kreditoriams. S. F. Rubinšteinas nurodo, jog eksdivizijos praktika atsirado šiame krašte ne anksčiau XVIII a. pr.  Tokias bylas spręsdavo Eksdiviziniai arba Padalinimo teismai. Jie priimdavo nutarimus, kuriems įsigaliojus, teismo pareigūnai – vazniai – įvesdindavo naujus šeimininkus į atitekusio turto valdymą.

Skolininko turtas pereidavo kreditoriui laikinam naudojimui, t. y. galėjo būti išpirktas vėliau. Kreditoriaus palikuonys galėjo paveldėti Eksdivizinio turto nutarimu gautą turtą, tačiau skolininko palikuonims buvo palikta teisė išpirkti jį ateityje.
Eksdivizijos išplitimui turėjo įtakos ir tai, jog dauguma tuometinių stambių žemvaldžių buvo prasiskolinę ir, neturėdami kitos galimybės išsivaduoti nuo skolų (nebuvo bankų kreditų, nebuvo ir turto pardavimo iš varžytinių), dažnai padalindavo turtą kreditoriams už skolas.

Autoriaus teigimu, tokia praktika nustojo galiojusi 1840 m., kada nustojo galioti Lietuvos Statutas ir visi jo papildymai.
Pirminiame savo atsiradimo etape, eksdivizija nebuvo taikoma miestuose, kadangi namo sąvoka įpareigoja jį vertinti kaip individualų nedalomą vienetą. Namas gali turėti ir kelis savininkus, tačiau ne fizine, o teorine prasme. Siekiant išvengti namų padalinimų, 1764 m. buvo išleisti du nutarimai – vienas bendras visiems miestams, kitas specialiai Vilniui, Gardinui, Minskui, Kaunui ir kt. miestams. Juose buvo nurodoma, jog „magistratas turi parduoti miesto namus (rusų k. „каменицы“), rūmus ir dvarus, o iš gautų pinigų padengti skolas“.

Šioje vietoje, autorius pabrėžia neteisėtą eksdivizinių Vilniaus namų atsiradimą. Minėtini ir valdančiojo Senato postūmiai pakeisti Vilniaus eksdivizinių namų situaciją, priimant 1848 m. nutarimą, pagal kurį eksdivizinių namų dalys galėtų būti parduodamos tik kitiems šių namų savininkams, taip siekiant ilgainiui palikti tik vieną namo šeimininką. Nurodoma, jog toks nutarimas buvo skirtas tik Vilniaus gubernijai, kas patvirtina savitą šių kraštų juridinę praktiką. Kitas šio nutarimo punktas nurodo galimybę atskirti eksdivizinius sklypus, kas vėlgi turėjo padėti sukoncentruoti visą turtą vieno savininko rankose. Tačiau tokių normų atsiradimas 1848 m. nulėmė ne neteisėtai atsiradusių eksdivizinių namų panaikinimą, bet įteisinimą.

Vilniaus eksdivizinių namų laikas ir vieta nurodo pagrindinę jų atsiradimo priežastį.
S. F. Rubinšteino nuomone, nuo Lietuvos Statutų epochos ilgus metus Vilniaus mieste teisėtvarka gerokai atsiliko nuo gyvenimo praktikos. Nutarimai buvo reti, o ir jų vykdomasis aparatas buvo silpnas. Čia vertėtų prisiminti XVII-XVIII a. Vilniuje siautusių gaisrų kiekį, ir taps aišku jog ir ekonominė miesto situacija tokiam apsileidimui buvo palanki. XVII a. Vilniuje atsirado ir stambių bei labai įtakingų giminių, kurios tikrai nesunkiai galėjo panaudoti „netaikomą miestui praktiką“ mieste…

Toliau autorius kviečia paanalizuoti tą miesto dalį, kurioje yra susitelkę eksdiviziniai namai. Nuo seno šis miesto kvartalas buvo apgyvendintas žydų ir karaimų tautybės gyventojų. Dažnas šios miesto dalies pavadinimas „juodasis miestas“. Ilgainiui mieste atsirado nutarimų, kurie ribojo laisvą šių žmonių gyvenimą kitose Vilniaus vietose. Taip atsirado žydų getas, o visi krikščionys, turėję šioje vietoje valdų, privalėjo parduoti arba apsikeisti jomis. XVII a. sekė visa eilė nutarimų, kurių tikslas buvo vienas – sukoncentruoti gyventojus žydus viename kvartale. Tačiau tam buvo daug kliūčių. Viena iš jų buvo ta, jog namai šiame kvartale buvo gana dideli, dažnai kelių aukštų ir kainavo brangiai. Negalima paneigti ir to fakto, jog tarp žydų paklausiausias buvo smulkus būstas, 1/10, 1/20 namo dalis, tam, kad būtų patogu įsteigti prekyvietę ir liktų šiek tiek vietos sau. Paplitusi XVIII a. namų eksdivizija buvo palanki tiek žydams, kurie už nedidelį kreditą galėjo tikėtis tapti namo dalies savininkais, tiek ir miesto valdžiai, siekusiai užkirsti kelią žydų laisvam gyvenimui mieste…

Autorius pabrėžia eksdivizinių namų, kaip antisanitarijos židinio, problemą Vilniaus mieste. Apsvarstęs kelis sprendimo būdus (jų tarpe ir viso kvartalo pastatų sunaikinimą, kaip Paryžiuje), autorius pasilieka prie namų rekonstrukcijos modelio (kaip pavyzdį pateikdamas vieno eksdivizinio namo Vokiečių gatvėje priešais Evangelikų liuteronų bažnyčią atnaujinimą). Tam, kad rekonstrukcija būtų galima, Rubinšteino nuomone reikalingas priverstinis namo dalių pardavimas, siekiant grįžti prie vieno savininko, kuris būtų pajėgus sutvarkyti namą. Tam galėtų padėti ir įvairios lengvatos…
Parengta pagal:
С. Ф. Рубинштейнъ. Виленскiе эксдивизорсiе дома. Очеркъ ихъ возникновенiя и проектъ реорганизацiи. Изданiе 2-е, исправленное и дополненное. Вильна, 1901.
Tekstą išvertė ir papildė V. Karpova.
Šį kartą tiek.
Pagarbiai,
Valentina.

Komentarai
  1. troy parašė:

    Analogas musu daugiabuciams.

  2. walentina parašė:

    Tai jau tikrai 🙂

  3. Ruthenia parašė:

    Mūsų laikais išsipildė Rubinšteino svajonė – šią miesto dalį apgyvendino pasiturintys miestiečiai ir užsieniečiai, nebeliko apleistų, sunykusių namų, skurdo pėdsakų. Nebeliko ir žydų… Tarp kitko, gera idėja pažymėti finansiškai nepajėgusiųjų renovuotis, vargstančiųjų vilniečių namų fasadus iškabomis: „eksdivizija“ 🙂

  4. Valentina parašė:

    🙂 Sovietmečių išsipildė ir jo atmestas variantas apie kvartalo išvalymą/nugriovimą, kaip buvo padaryta Paryžiuje 🙂

  5. Endriu... parašė:

    Oi, del Paryziaus, tai ten zinok labai linksma istorija 😀 o siaip Vilniuj dar yra eksdivizniu namu, jei dabar neklystu tai man vienas labai uznesa prie Sv. Nikolajaus stebukladario cerkves…bet jo sutinku XXI a. XIX a. svajones issipyldo, tai vadinasi XXI a. svajones issipyldys XXIII a. P.S. Valentina, sakyk gal ka turi gero apie Sv. Jonu gatvele (t.y. apie jos namus, kokiu vaizdu ir pan…)

  6. grumlinas parašė:

    Liuks straipsnis apie man niekad negirdėtus dalykus

  7. walentina parašė:

    Man atrodo brošiūroje irgi buvo paminėta, jog prie Nikolaujaus yra toks namas. Ir dar kai kur. Tiesiog visko neminėjau, ten dar liko daug įdomių dalykų 🙂
    P.S. O kas būtent domina apie šv. Jono gatvę? Šiaip nelabai ką turiu apie tai: kadaisę rašiau apie Ertlio namą, kelis vaizdus iš tos vietos kur db Nalivaikos „Žibintininkas“ stovi, 1948 m. nuotrauka be VU senųjų saugyklų, Zavadskio spaustuvė, keli vaizdai su kampinių Stiklių, Jono, Universiteto g. pastatu ir pan. Vilniaus miesto aktuose dar galima visokių pirkimo sutarčių prisirankiot… Dar visokių smulkių faktelių apie šulinį, įgriuvusį miestečio kiemą, kur kaulai pasirodė (galima kapinių vieta), Bulotos knugelė apie šv. Jonų bažnyčios požiemius ir pan.

  8. Endriu... parašė:

    Na, mane tai labiausiai domina Jonų g. XIX a. pačioje pradžioje tai yra nuo 1819 – 1830 m. ir ypač vienas namas. Tas namas kaip rašo S. Moravskis priklausė Vrublevskiams, kuriuose gyveno ponia vaiskienė. Tai vat, niekaip neišsaikinu kuris tas namas, ir taip vaikščiojau ir taip vaikščiojau ir skaičiau visokius dokumentėlius nu, nors kuolu tašyk nerandu (arba blogai ieškau). Ir svarbiausia kad jei sužinočiau kuris tas namas, tuo pačiu galėčiau sužinot priešais jį esantį namą, kuris man dar labiau aktuolesnis (dėl sentimentų).

  9. Endriu... parašė:

    aaa, pamiršau paminėt, tame name Vrublevskio vaiskienės pavardė buvo Gorecka, tokia senulytė bobulytė.

  10. Valentina parašė:

    O jei, tokia nedidukė gatvė, o kiek klausimų 🙂 Nebuvau sutikusi. Jei rasiu – parašysiu 🙂

  11. Endriu... parašė:

    Tai va sakau, iš mažo reikaliuko tiek didelių neaiškumų. Dabar kaip tik supratau, kad Vrublevskio namą kažkodėl palaikiau Erkelio namu, tai kažkaip gėda apėmė, dar gerai, kad viešai nepaskelbiau 😀 Vadinasi griūna ir mano išankstinė hipotezė…ot sunku, su tais namais. Bet apskritai tai jaučiu sunkiausia dayką apsunkina namų sąrašai Vilniaus miesto svetainėj (paveldo lyg jei neklystu), ten tokia painiava, toks nesusikalbėjimas tai paskui žmogau ir pridarai nesamonių. Bet, ačiū, jei tik ką nors rasi pranešk, šimtą metų būsiu dėkingas… 🙂

  12. Valentina parašė:

    Ertlio namas gal, o ne Erkelio? 🙂 O namų numeracija keitėsi juk, pavyzdžiui, Vokiečių gatvėj kiek žinau.

  13. Endriu... parašė:

    😀 taip taip Ertlio (lepsus lingua) 😀 tai as ir zinau, kad keistesi, bet pagal aprasymus priesais Vrublevskio nama stovejo didelis labai namas (tai arba jis tebestovi ir kolkas tik viena turiu teorema, bet siuo atveju ji griuna, arba per karus griuvo ir tokiu atveju ieskok vejo laukuose). Oi, nuostabus istoriko darbas, galesiu apie tai rasyt disertacija su pavadinimu ,,Kaip as Vrublevskio namu ieskojau“ 😀

  14. Valentina parašė:

    Čia apie kiekvieną tokią paiešką po disertaciją gautusi 🙂

  15. Endriu... parašė:

    o tada visas sudedi ir setau ,,Dinges Vilnius“ 2 tomas 😀

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.