Sveiki!
Šiandien turėjau susirinkimą Žurnalistikos institute (Bernardinų g.), todėl pasinaudojau proga ir  nufotografavau vieną pastatą apie kurį dabar ir papasakosiu.
Prieš kurį laiką radau šio pastato J. Bulhako nuotrauką. VU gidų tinklaraštyje norėjau parodyti, koks namas buvo anuomet ir kaip atrodo dabar. Todėl pabandžiau „pagauti“ tą patį kampą, iš kurio fotografavo J. Bulhakas.
Pastatas apie kurį kalbėsiu – Lopacinskių arba Olizarų rūmai Bernardinų g. 8/8.
Rūmai pradėti statyti XVIII a. pirmojoje pusėje, tačiau išliko šaltinių, jog jau XVI a. dabartinėje jų vietoje stovėjo gotikiniai pastatai. XVII a. pirmojoje pusėje prie skersgatvio pastatytas mažas mūrinis kvadratinio plano pastatas, kuris iki XVIII a. buvo plečiamas.

J. Bulhak. Rūmai iš kiemo pusės.

V. Drėma nurodo, kad 1663-1664 m. LDK iždininkas Gabrieliaus Kimbaras bylinėjosi su Smolensko vaivadiene Sakavičiene dėl piniginės skolos ir namo Bernardinų g. 1671 m. bylas dėl skolų tęsė šalių palikuonys: Kimbaro dukterys – Judita Kublicka, Elena Ozemblovskienė , Marijona Chreptavičienė su Sakavičienės sūnumi Vendeno pastalininku Stanislovu Laudanskiu. XVIII a. pradžioje namą valdė Zenavičiai.
1748 m. pastatas degė.
1762 m. namą nusipirkęs Mikalojus Lopacinskis rekonstrukcijos projektą užsakė architektui J. K. Glaubicui. Darbus pradėjo vykdyti architektas Andrysas, baigė architektas Frezeris. Pastatas buvo rekonstruotas į sudėtingus trapecinio plano dviejų aukštų rūmus su pusiau uždaru kiemu.

Rūmai iš kiemo pusės 2011 m.

Kieme stovėjo arklidė, ratinė, tarnų patalpos, mūrinės oficinos; vakarinė sklypo dalis nebuvo užstatyta. Prie rūmų iki pat gatvės skleidėsi sodas-parkas.
 1801 m. tuometinis rūmų savininkas prelatas J. Lopačinskis juos pardavė Kosakovskiams. Tuo metu rūmuose buvo daug kambarių (V. Drėmos pateiktas 1808 m. šaltinis nurodo 27 kambarius) ir salių, sienas ir lubas puošė tapyba. 1808 m. Vilniaus vyskupo Jono Nepamuko Kosakovskio iniciatyva pastatai rekonstruoti. Rūmai nežymiai išlenkti pagal gatvės kontūrą, dengti aukštu laiptuotu keturšlaičiu stogu. Planas susideda iš kelių korpusų, supančių pusiau atvirą netaisyklingos formos kiemą. Fasadų pirmąjį aukštą dengia pilkas, antrąjį – tamsesnis faktūrinis tinkas, kuriame kontrastingai išsiskiria baltos mentės ir puošnūs langų apvadai, užbaigti tiesiais sandrikais. Puošniausias kiemo rizalito fasadas su dviaukšte arkada, piliastrais ir ties jais lūžtančiais karnizais.

Rūmai iš gatvės pusės sovietmečiu.

1819-1828 m. rūmus valdė grafo Olizaro šeima. Po jų savininkais tapo spaustuvininkai Zavadskai. Savininkai dažnai nuomodavo kambarius. 1857 m. atskirame sodo pastate laikytos knygos ir spausdinimo įranga, manoma, jog čia veikė spaustuvė.
1967-1975 m. pagal architektės Aldonos Svabauskienės projektą pagrindinis korpusas iš dalies rekonstruotas ir pritaikytas Lietuvos komunistų partijos Centrinio komiteto leidyklai, kuri pastate veikė iki 1985 m., ir „Vakarinių naujienų“ redakcijai.

Rūmai iš gatvės pusės 2011 m.

Mūsų dienomis rūmuose įsikūrė „Šekspyro viešbutis“.
Šį kartą tiek.
Pagarbiai,
Valentina.
Naudojau literatūrą:
Drėma V. Vilniaus namai archyvų fonduose. II knyga. Vilnius, 1998.
Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. I tomas. Vilnius, 1988.
Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio/ II.Vilnius, 1994.
http://rezidencijos.clio.lt/?p=124

Komentarai
  1. Endriu... sako:

    Pamiršai paminėti svarbiausią mano galva aspektą, po Kosakovskių apie 1820 m. šis namas buvo nupirktas N. Olizaro ir ten ėmė vykti masonų ložių susitikimai, tai bene vienas iš svarbiausių namų masonų istorijoje.

  2. Valentina sako:

    O, šito nežinojau :) Ačiū :) Kažyn, ar yra išlikusių kokių masonų ženklų (eksterjere, kaip matau, nėra, o gal interjere)?

  3. Endriu... sako:

    Na, išesmės reikėtų ten aplink pasivaikščioti ir patyrinėti sienas, karnizus, nes dažniausiai ženklai būdavo dedami pačiose netikėčiausiose vietose. Interjere gal kas ir išlikę, žinoma visos pertvarkos ir pan, abejočiau ar būtų galima ką rasti, juolab, kad masonai Lietuvoje XIX a. buvo labai užsislaptinęs ir savo -ženklų atvirai nerodydavo, vieninteliai ženklai kuriuos aš mačiau Vilniuje, tai ant Bokšto g. esančio namo, pvz., užsienyje masonai buvo drąsesni, kad ir kokioj Romoj dedami ženklai net ir ant Panteono sienų išorėje, teko matyt, tai atrodo bent jau man didingai ir šventai.

Parašykite komentarą