Sveiki,
Savaitgalį aplankiau Markučių dvarą, A. Puškino muziejų ir parką. Apie Markučius VU gidas jau rašė, todėl nesikartosiu, o  šiame pranešime atkreipsiu dėmesį tik į vieną objektą, kuris man pasirodė įdomus.
Netoli dvaro savininkų Grigorijaus ir Varvaros Puškinų palaidojimo vietos, galima matyti du nedidelius antkapius. Viename jų užrašas „Верному другу Бену! 16/29 Августа 1921 г. Последнiй потомакъ Фаньки и Бойки отъ 1867 г.“, kitame „Жучекъ мой! 1925-1935“. Tai šeimininkų šunų palaidojimo vieta. Abu šunys buvo palaidoti jau po Grigorijaus Puškino mirties (1905 m.) netoli Šv. Varvaros koplyčios (statybų planas patvirtintas1903 m.), todėl tikėtina, jog tai buvo Varvaros Puškinos šunys. Kas įdomu, nurodomi iš vieno iš šunų tėvai 🙂


Siūlau pasiskaityti trumpą ištrauką iš R. Ragauskienės straipsnio „ Cave canem“: žmogus ir šuo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a.“ ištrauką iš naminių šunų istorijos:
Anot Ketlin Ketės (Kathleen Kete), monografijos apie naminius gyvūnėlius XIX a. Paryžiuje autorės, minėto laikotarpio Paryžių ir paryžiečius galime suprasti iš jų gyvūnėlių laikymo kultūros tendencijų. Mokesčiai, šunų kapinės, gyvūnų ligos ir veterinarijos duomenys – visa tai ryškiai atspindi laikmetį, parodo paprastų paryžiečių kultūrą – kai to meto buržuazija kalbėjo apie augintinius, kartu kalbėjo apie savo laikus ir apie pačius save…
…Gyvūnų istorijos požiūriu svarbus lūžis įvyko XIX a. pab. – XX a. pirmoje pusėje. Iki 5-ojo deš. pab. greta dominuojančių medžioklės, veislių istorijos temų, pradėtos nagrinėti tokios problemos kaip gyvūnų vaizdavimas mene, jų įvaizdis literatūroje, gyvūnų vieta religijoje (ritualuose), pasirodė keli socialinį kontekstą turintys bendresnio pobūdžio darbai ar tyrimai, skirti atskiroms gyvūnų kategorijoms istorijoje, pvz., šunims, katėms, beždžionėms. Dėl archeologijos pasiekimų, daugiausiai nagrinėta gyvūnų vieta ir jų įvaizdis Antikos visuomenėse, pirmą kartą buvo paskelbta nemažai antikos laikmečiu sukurtų gyvūnų atvaizdų….
…Paprotys privilegijuotos visuomenės dvaruose laikyti kambarinius šunis gyvavo dar senovės Egipte, Graikijoje, Romoje. Paprastai nedideli, kad gerai jaustųsi ant rankų, šuneliai neatliko jokių darbinių funkcijų, nebent galėjo naikinti šeimininko blusas, jie tiesiog buvo kambariniai gyvūnėliai – draugiški kompanionai, mados aksesuarai, rodę šeimininko svarbą. Antikoje šie gyvūnėliai neatsiejami turtingųjų vaikų naminiai draugai – Pompėjoje rastas berniuko kūnas su mažu šuneliu, taip pat išliko mažus vaikus ir šunelius vaizduojančios mozaikos. Kambariniai šunys gerokai primiršti viduramžių Europos visuomenėje, negana to, juos ar kates laikę žemesnio sluoksnio asmenys priskirti raganų kategorijai. Tokio požiūrio priežastys kelios: antropocentrinis pasaulio supratimas, tikint nemirtingą sielą turinčio žmogaus viršenybe; nemažas skurdas, neleidęs laikyti naminių gyvūnėlių, ar neigiamas šuns įvaizdis – Biblijoje šunys paminėti daugiau kaip 40 kartų ir paprastai negatyviai, kaip Kristaus persekiotojai, blogio įsikūnijimas…

…Tradicija laikyti naminius gyvūnus, tarp jų ir šunelius, atgimė XV–XVII a. pr. renesansinės kultūros šalyse. Jie tampa kasdienos palydovais valdančiųjų dvaruose ir turtingųjų miestiečių namuose. Ypač šis paprotys suklestėjo XVI–XVII a. Anglijos miestuose, kur greta šuniukų imta laikyti kates, beždžionėles, vėžliukus, ūdras, triušius, voveres ar čiulbančius paukščius, tokius kaip kanarėlės, lakštingalos, dagiliai, vieversiai, čivyliai, papūgos, šarkos ir povai. Tiesa, iki kambarinių šunelių laikymo manijos (XVIII a.) dar toli, o šeimos šuo dar netapo „gyvenimo modemu, kliše“, kaip kad XIX a. Paryžiuje, visgi reikšmė išaugo. Tą rodo įvairių atspalvių bišonų, volpinų, spanielių, mažųjų liūto šunų ir kt. vaizdai garsių Venecijos menininkų – Vitorės Karpačio (Vittore Carpaccio), Jakopo Basano (Jacopo Bassano), Paolo Kaliario (Paolo Caliari (Veronese)) bei Ticiano (Tiziano Vecelli), Nyderlandų mokyklos atstovo Jano van Eiko (Jan van Eyko), vokiečio Luko Kranacho (Lucas Cranach) vyresniojo ar Jozefo Hainco (Joseph Heintz) vyresniojo ir kt. kasdienio bei religinio gyvenimo scenose…“

Visą straipsnį, kurį primigtinai rekomenduoju, galima perskaityti čia: http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=270&Itemid=265#_ednref26
Galbūt kas žinote daugiau Vilniuje tokio laikotarpio naminių gyvūnų palaidojimų?
Lauksiu komentarų,
Pagarbiai,
Valentina.

Komentarai
  1. Paulius parašė:

    Verkių dvaro parke yra gyvūno (tikriausiai šuns), vardu Lutin, kapelis. Ant dailaus darbo antkapinio akmens yra tik data (1885 m. rugsėjis) ir vardas („Lutin“ išvertus iš prancūzų į lietuvių k. būtų „nykštukas“).

  2. Valentina parašė:

    Kaip įdomu! Ačiū už informaciją 🙂 O kurioj vietoj tas kapelis?

  3. Paulius parašė:

    Tai labai džiugu, kad įdomu:) Antkapis yra į šiaurę nuo pagrindinio pastato (vadinamųjų Vitgenšteinų rūmų), tarp medžių, nedidelės kalvelės šlaite.

  4. Valentina parašė:

    Tikrai įdomu 🙂 Pabandysiu paieškoti 🙂 Pamatę šiuos paminklus pagalvojome, o kuriame dvare galima būtų pamatyti ankstyviausią tokį antkapį? Ir kiek tokių antkapių naminiams gyvūnam yra Vilniuje?

  5. dailide parašė:

    Poetas mire, kai sunus Georgijus turejo 2 metukus, o po 50-ties metu sunus vede nasle Varvara ir i senatve persikele i Markucius, kur 1899 m. ir mire. O pats poetas buvo labai jau nusistates pries mus: cyt. is wikipedijos: „W 1830, po wybuchu powstania listopadowego, domagał się jak najszybszego stłumienia powstania przez armię rosyjską, pisał: „Wieść o rebelii w Polsce prawdziwie mnie wzburzyła! Nasi starzy wrogowie zostaną więc wytępieni. …Wojna, która ma się zacząć, będzie wojną na eksterminację, albo przynajmniej trzeba, żeby taką była. W 1831 roku wyrażał potrzebę jak najszybszego stłumienia polskiego buntu. Należy ich zdusić, powolność nasza jest męcząca. Dla nas bunt Polski to sprawa domowa, prastara, dziedziczna rozterka. W sierpniu 1831 roku napisał przesiąknięty szowinizmem wiersz „Клеветникам России“, we wrześniu, po upadku Warszawy,- „Бородинская годовщина“ Перед публикацией оба пушкинских стихотворения были просмотрены и одобрены лично Николаем.
    Taigi, žemės savininku suvezti baldeliai dar istorijos nekuria.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.