Sveiki.
Šiandien papasakosiu apie gegužinę Vilniuje. Pasakojimas paremtas Teodoro Loznickio (Teodor Łoziński) atsiminimų „Majówka“ pagrindu. Rankraščio nuorašą radau Juozapo Kovalevskio (Józef Kowalewski) viename iš rankraštinių tekstų rinkinių, saugomų VU bibliotekoje Rankraščių skyriuje (VUB RS F11-67).
Teodoras Lozinskis (1796 – po 1837) studijavo Vilniaus universitete, Fizikos-matematikos fakultete. 1818 m. birželio mėnesį įstojo į Filomatų draugiją, liepos mėnesį įstojo į Literatų draugiją. 1821 m. tapo masonu. 1823 m. buvo suimtas ir vėliau teismo nuosprendžiu ištremtas į Rusijos gubernijas. Mokytojavo Viatkoje, kur ir mirė.

Šuazeliu rūmai. J. Bulhak.

Vilniuje Skapo gatvėje yra rūmai, kadaise priklausę grafams Šuazeliams (Choiseul), 1820 m. – Pomarnackių giminei. Mūsų laikais rūmai žinomi kaip Šuazelių arba De Reusų rūmai. Jų fasadas išeina į Universiteto (anuomet – Vyskupų) gatvę; iš vienos pusės rūmai jungiasi su Bonifratrų  vienuolynu. Vienas rūmų koridorius veda į nedidelį vidinį kiemelį su darželiu.

Šuazelių rūmai. J. Bulhak, 1912.

Tame kieme gyveno keturi Vilniaus universiteto studentai Teodoras Loznickis pravarde „Božidaras“ (iš lenkų k. Dievų dovana) arba Platusis (lenkų k. Szeroki), Antanas Freindas, pravarde Gramatikas, Juozapas Glondynas ir  Elijus Cybatas. 1820 m. Tomas Zanas, Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos fakulteto studentas, pravarde Arcy, vyriausias Budrys ir Loznickis pasiryžo laikyti stojamąjį egzaminą magistro laipsniui gauti. Ruoštis nusprendė pas Loznickį. Studentams reikėjo anksti keltis ir mokytis iki vėlumos, todėl dažnai likdavo ir nakvoti.
Atėjo pavasaris. Studentai vis dažniau susirinkdavo ir diskutuodavo apie meilę. Ilgainiui T. Zanas išvedė savitą meilės teoriją. Pagal ją meilė būna trejopa: estetinė arba platoniška, fizinė arba kūno ir santuokinė. Pagal jį – mylėti reikia švaria, tyra meile. Tas, kas slepia savo meilę ir kalba apie savo svajonių objektą kaip apie pramogą arba žaislą  – save apjuodina. Kaip ir kiekviena teorija, taip ir šita sulaukė kritikos ir kritikų. Diskutuojančiųjų būrelis padidėjo. Kasdien pradėjo rinktis jaunimas ir po kelias valandas diskutuodavo apie meilę.
Taip atėjo kovas. Studentų egzaminai pasibaigė. Atėjo laikas pagalvoti ir apie linksmybes. Geriausiai atrodė susirinkti į būrį ir eiti į Rasas arba Paplaują, gamtoje gerti pieną. Tačiau čia pat kilo mintis, o kodėl gi neatgaivinus gegužinių tradicijos Vilniuje? Organizuoti gegužinę apsiėmė T. Zanas. Gegužės 4 – 5 dienomis buvo daromi pakvietimai. Vienoje pakvietimo pusėje buvo nupieštos liepsnojančios širdys, kitoje – parašyta gegužinės data ir valanda (prieš saulei patekant).

Paplaujos priemiesti. Goldsteino odų apdirbimo fabrikas.

Susirinkimo vieta buvo paskirta prie grafų Tiškevičių malūno Paplaujoje (malūnas buvo prie Vilnelės, netoli Markučių, maždaug ties dabartine Zarasų g. ir „Audėju“).

Tiškevičių malūnas.

Gegužės 6 d. sutartą valandą prie Tiškevičių malūno susirinko apie 40 žmonių. Rasų priemiestyje jaunimas nusipirko šviežio pieno, duonos ir patraukė į gamtą…
Susirinkęs jaunimas sugalvojo gegužinę rengti pagal buvusios Abiejų tautų respublikos administracinį suskirstymą – atvykus į vietą visi dalyviai tapo dvaro arba vaivadijų pavaldiniais. Tai palaikė tvarką ir užtikrino visų susirinkusiųjų dalyvavimą žaidimuose. „Valdovo“ titulas atiteko renginio organizatoriui T. Zanui. Valdovui buvo suteikta diktatoriaus valdžia. Dvarui pavaldūs buvo pareigūnai: didysis maršalka, didysis pakamaris, Karūnos iždininkas, dvaro maršalka ir nuo kiekvienos vaivadijos buvo išrinkti šambelionas (jeigu vaivadijos susijungdavo – po du šambelionus). Vaivadijose svarbiausias buvo vaivada, kuris turėjo savo patarėją ir iždininką, išrinktus balsavimu, bei kitus smulkesnius pareigūnus.
Didysis maršalka, valdovo malone, turėjo rūpintis linksmybėmis. Juo galėjo būti išrinktas linksmas asmuo, turinti, be kitą ko, ir garsų balsą. Juo buvo išrinktas T. Loznickis.
Pakamaris su kamarninkais rūpinosi gegužinės vieta – sausa, gražia vieta lauke arba miško aikštelėje.
Iždininkas valdo kasą, kurią sudaro vaivadijose surinktos pajamos. Jis atsakingas ir už aprūpinimą duona ir pienu. Gegužinės pabaigoje visi atsiskaito už produktų gavimą bei grąžina likučius. Visi likę produktai bendru nutarimu turi būti padalinti neturtingiems vilniečiams.
Šambelionai perduoda vaivadijoms valdovo paliepimus ir užduotis. Kiti pareigūnai prižiūri kaip vykdomos užduotys ir praneša apie tai valdovui.
Vaivadijos vadinamos pagal spalvas: balta, violetinė, ružava, žalia ir kt.
Gegužinė prasideda saulei tekant ir baigiasi prieš pamaldas Šv. Jonų bažnyčioje, kuriose pareiškė norą dalyvauti visi tikintys.

Šv. Jonų bažnyčia ir varpinė. J. Bulhak.

Tam, kad gegužinėje būtų mankštinamas ne tik kūnas, bet ir protas, visi dalyviai susitarė skirti valandą prieš pieno gėrimą pratyboms ir poezijos skaitymui.
Taip praėjo pirma 1820 m. gegužinė kupina Abiejų tautų respublikos tradicijos ilgesio…
Daugiau galite sužinoti perskaitę visą T. Loznickio rankraštį, perrašytą J. Kovalevskio VU bibliotekos Rankraščių skyriuje.
Šį kartą tiek.
Pagarbiai,
Valentina.
Šaltinis:
VUB RS F11-67 – „Essai sur le caractere du…“ [Tekstų rinkinys], pusl. 191-202.
Naudojau:
Filomatų draugija. Parodos katalogas Filomatų tremties iš Lietuvos 165 metinėms. Parengė R. Griškaitė. Vilnius, 1990.
http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9126&page=3

Komentarai
  1. Endriu... parašė:

    Su kiekvienu tekstu vis idomiau darosi…gal dar ka galetum tokio tipo (memuaristikos) papasakoti? 🙂

  2. walentina parašė:

    Gal ir rasčiau, tik viskam reikia laiko 🙂 Šis tekstas, pavyzdžiui, yra lenkiškai, todėl teko prie jo „šiek tiek“ padirbėti, kol apdorojau, sutrumpinau, išverčiau ir dar praėjau redakciją 🙂

  3. elona v. parašė:

    darbo daug, ir rezultatas – super. skaitoma kaip nuotraukomis iliiustruota pasaka. „gyveno kartą…“

  4. Endriu... parašė:

    jo, del lenku tekstu tai ne kas…pas siuo metu verciu viena teksta tai uzjauciu…ir suprantu… 🙂

  5. walentina parašė:

    Ačiū 🙂 Taip ir norėjau patreikti „gyveno kartą…“ Nes iš lenkų kalbos gerą vertimą kelias dienas daryčiau ir daug tektų redaguoti 🙂 Be to atsiminimuose daug palikau „už kadro“ – pamąstymus apie Dievą, meilę ir kitus romantiškus elementus 🙂

  6. walentina parašė:

    Taip, lenkų kalbą parašytą dokumentą aprašyti nėra taip sunku, kaip išversti lenkišką tekstą 🙂

  7. Endriu... parašė:

    jo, lenkai mėgsta apie Dievą ir gyvenimą rašyti… 😀 skaitai memuarus tai kas antram skyriuje intarpas: ,,atleisk skaitytojai, bet čia verta labiau apie religiją pakalbėti/arba apie meilę“…. žiūriu čia toks formatas, nes pvz., anglai viską rašo tiesiai švieisiai: atėjau, pamačiau, įsimylėjau, tikiu/netiku…apsiženijau…ir darau politika iki grabo lentos… 😀

  8. Iseivis parašė:

    Sis istorijos epizodas gerai parodo to laiko jaunuju intelektualu samoneje gyva „prarastosios“ valstybes tradicija, kuria, kad ir „zaidimo“ forma, bet isreiske.

  9. Endriu... parašė:

    ir ne tik sakyciau….cia dar galima izvelgti ir tu laikmecio poziuri, supratima, kilnuma, pagarba ne tik savam krastui, bet ir savo kolegoms. Kazin ar dabar taip kas darytu, o jei ir padarytu, tai garantuoju simta procentu kita ryta pilni paupiai voliotusi taip sakant ,,sugerovu“. 🙁 kaip pagalvoji, ne pirmyn einam, bet kazkotai atgal.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.