Sveiki. Šiandien kviečiu susipažinti su keliais neišlikusio Vilniaus vaizdais, o būtent su Švarco gatve. Švarco gatvė tokia, kokią ją matome šiandien, susiformavo tik po Antrojo pasaulinio karo. Ar kas dabar galėtų patikėti, jog kadaise liaudyje vadinamo „Prancūzparkio“ vietoje stovėjo namai su uždarais kiemais? Vargu. Aš pati iki šiol negaliu patikėti 🙂 Iki karo tai buvo siaura gatvelė, viena seniausių Vilniaus mieste. Gatvė ėjo senojo žydų kvartalo šiaurės rytose. Istoriškai žinomi tokie šios gatvės pavadinimai:  Senasis skersgatvis, Japowa, Japowska, Szkalna III, Szwarcowy zaułek, Задоровская, Шварцовый переулок.

 

 

A. R. Čaplinskas „Vilniaus gatvėse“ taip aiškina gatvės pavadinimo kilmę: „Švarcas- vokiečių kilmės amatininkas, šioje gatvėje turėjęs namus. Kaip teigia A. H. Kirkoras, Švarcas išmokė vilniečius gaminti geras plytas. Šaltiniai mini tūlą K. Švarcą, kuris XVII a. viduryje įsigytą pastatą suremontavo ir 1699 m. pardavė Vilniaus akademijai.“ V. Drėmos surinktuose šaltiniuose jokių užuominų apie Švarcą neradau… 1808 m. Vilniaus miesto plane ši gatvė turi Stiklių trečiosios (Szkalna Trzecia) pavadinimą. Joje yra tokie namai: Švarco/Pilies gatvių kampe neišlikęs namas Nr. 195, Nr. 196, Nr. 432 – posesijos kiemas, Švarco/Stiklių (anuomet Stiklių antrosios) Nr. 496. Kitoje gatvės pusėje išlikę namai: Švarco/Pilies gatvių kampe (Prancūzijos ambasada) Nr. 197, Švarco/Stiklių kampinis Nr. 220 (Žr. planą).

 

 

Dabar pažiūrėkime ką rašo apie neišlikusius namus šaltiniai. V. Drėma „Vilniaus namai archyvų fonduose III knyga“ pateikia ilgą 1773 m. Nr. 195 pažymėto namo inventorių, saugomą VU bibliotekos Rankraščių skyriuje (VUB RS F2-6). Šis namas dažnai vadinamas Eliaševičiaus (Eliaszewiczowska), tačiau sutinkami ir kiti pavadinimai – Montovskio (Mantowska), Stulbinskio (Stulbińska). Minima, kad dalį šio namo iš Žemaičių vyskupo Melchioro Eliaševičiaus – Geišo  XVII a. pradžioje gavo jėzuitai. Kitą namo dalį jėzuitai įsigijo iš Stulbos. Inventoriaus sudarymo metu namas buvo nuomojamas. Inventoriuje pateikiami nuomininkų mokesčiai, pavyzdžiui, daktaras Bobe už nuomą moka 100 auksinų.  1776 m. Edukacinė Komisija namą pardavė žemės teismo teisėjas Andrius Pomarnackis.

 

 

Apie posesiją Nr. 196 žinoma tik tai, kad 1815 m. joje gyveno Telšių pavieto deputatas V. Pžyalgovskis (W. Przyałgowski). Namo Nr. 496 paminėjimų neradau.

 

 

Posesija Nr. 197 vadinama kaip ir posesija Nr. 195 – Eliaševičiaus arba Montovo namais. Mūsų dienomis šiame architektūriniame ansamblyje įsikūrė Prancūzijos ambasada. Ansamblį sudaro trijų aukštų pastatas, kurio langai išeina į Didžiąją gatvę pastatas ir uždaras kiemas.

 

Pirma kartą šioje vietoje stovėjusį namą šaltiniai mini XVI a. viduryje. Tačiau galutinai ansamblis susiformavo tik XVIII – XIX a. sandūroje. V. Drėmos knygoje pateikiamas išsamus 1773 m. šio namo inventorius (VUB RS F2-6). Iš Vilniaus universiteto namų dokumentų (VUB RS F4 – A323) galima matyti, jog XVI – XVII a. namai dažnai keisdavo savininkus, kol galiausiai atiteko Vilniaus jėzuitų kolegijai.

 

XIX a. pradžioje šiame name buvo Vilniaus imperatoriškojo universiteto profesorių butai. Žinoma, jog nuo 1809 iki 1823 m. čia gyveno Johanas Peteris ir Jozefas Frankai. 1812 m. čia buvo trumpai apsistojęs Napoleono armijos intendantas Anri Beilis (vėliau išgarsėjęs Stendalio vardu).

Namas Nr. 220 seniausias Švarco gatvėje. Jis statytas 1600-1650 m. XVII a. pradžioje šį namą valdė Vilniaus burmistras Simonas Balandis. 1643 m. Vilniaus jėzuitai reikalavo iš mirusio Balandžio globėju jiems užrašyto turto. Vėliau namą įsigijo Vilniaus kanauninkas Vaitiekus Beinartas ir užrašė jį Beinarto bursai. 1678 m. namas trims metams buvo išnuomotas ponui Montovtui. XIX a. namas priklausė Vilniaus kapitulai.

 

Šį kartą tiek. Pagarbiai, Valentina. Su artėjančiom Šv. Velykom! Rašydama straipsnį naudojau: Drėma V. Vilniaus namai archyvų fonduose. III knyga, Vilnius, 2000. http://vilnius21.lt/svarco-g5159764.html http://www.paveldas.vilnius.lt/namai.php?ID=22504&gID=17 http://www.centrefrancais.lt/spip.php?rubrique111&lang=lt http://www.leidykla.vu.lt/inetleid/knygot/36/zodyno_papildymas.pdf

Nuotraukos: J. Bulhak 1913 m., 1916 m., 1944 m. ir K. Kučiauskas 2009 m.

Komentarai
  1. Endriu... parašė:

    labai idomu…

  2. Rimantė parašė:

    Manau,kad įsivėlė vertimo klaida.Szkalna-tai yra nuo žodžio „szkło“-stiklas.Jei „mokyklos“-būtų „szkolna“.
    Eilinį kartą su įdomumu perskaičiau ir peradresuosiu savo pažįstamiems-jie irgi laukia Jūsų straipsnių 🙂

  3. walentina parašė:

    Ačiū labai 🙂 Pataisysiu, tikrai čia juk Stiklių gatvė 🙂

  4. troy parašė:

    eilinis pliusiukas

  5. Joana parašė:

    Tavo pasakojimai rodo tik tai,kad nieko nėra amžino,
    bet ir tai ,kad viskas atsikuria tik jau kita forma….
    kaip ir pavasaris kasmet ateina lyg ir toks pat,bet ir
    kitas…. gražių pavasarių…

  6. geltonsnapis parašė:

    Jūs tikri šaunuoliai!

  7. Vladas parašė:

    Labai įdomu, dėkui.

  8. Vladas parašė:

    Dar pastebėjimas „Tačiau galutinai ansamblis susiformavo tik VIII – XIX a. sandūroje.“ aštuntame amžiuje, kogero, jokių murinių pastatų Vilniuje nebuvo 🙂

  9. Endriu... parašė:

    Oba, kas cia per VIII – XIX a. sandura nauja klasifikacija? 😀 😀 😀

  10. walentina parašė:

    Ačiū 🙂 Pataisiau 🙂

  11. walentina parašė:

    Tikrai nebuvo 🙂

  12. walentina parašė:

    Joana kaip visad poetiška 🙂

  13. Jolanta parašė:

    Švarcas neturėjo namo toje gatvėje, nes jo namai buvo Pilies gatvėje (Nr. 28). Tas ir įdomiausia, kad joks Švarcas nėra gyvenęs ar turėjęs nuosavybės Švarco gatvėje, nors ji turi tokį pavadinimą. Čaplinsko knygoje minima, kad greičiausiai gatvė pavadinta Kristupo Švarco garbei, kuris buvo pirklys, be to išmokė miestiečius degti geras plytas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.