Sveiki.
Šiandien kviečiu nukeliauti į Vilniaus rajoną.
Vilniaus vaizdų atvirukuose“ radau vieną įdomią nuotrauką. Aprašas byloja, kad nuotraukoje yra Vilniaus žemės ūkio amatų kolonijos pastatas. Perskaičius paaiškinimą, sužinojau, kad, „žemės ūkio pataisos darbų kolonijų draugija 1900 m. rugsėjo 24 d. Vėliučionių dvare netoli Vilniaus atidarė pataisos darbų koloniją.“ Taigi, pastatas nuotraukoje – Vėliučionių dvaras.


Čia papasakosiu, kodėl man Vėliučionys tokia „mistinė“ vieta.
Baltas sovietmečiu statytass pastatas panašus į gamyklą puikiai regimas pro mano balkono langus. Jis gana toli, horizonte, tačiau visada traukė mano dėmesį. Nežinojau kaip vadinasi gyvenvietė, kurioje jis yra, bet tikėjau, jog vieną dieną jį aplankysiu 🙂


Pirmą kartą su drauge nusprendėme ištirti paslaptingus tolius dar paauglystėje. Žiemą, su slidėmis, gyvenvietę pasiekėme gana greitai. Keliavome iš Naujosios Vilnios laukais ir vienkiemiais. Nuo geležinkelio, pamiške gyvenvietės link vedė siauras keliukas. Kalvos ir pušys, padengtos sniegu, atrodė išdidžiai. Tada, pasiekusios savo tikslą, ilgiau netyrinėjome kaimo ir pasukome atgal. Žiemą anksti temsta ir namus pasiekėme jau tamsoje.
Po kelių metų nusprendėme pakartoti savo kelionę. Antrąkart keliavome vasarą. Buvo nuostabus oras, šienapjūtė. Bėgome dobilų laukais, pro apleistą sodybą. Praėjome geležinkelio bėgius ir štai, jau ranka pasiekiamas kaimelis, iš vienos pusės apsuptas pušyno. Kitapus miškelio – žmonės krovė šieną. Ta diena dovanojo dvi nuotaikas. Pirma jų – jausmas, jog atsidūriau XIX a. kaime, kuriame valstiečiai dirba laukose. Į kaimą įžengėme senų liepų alėja. Jos vidury, pro medžių šakas matėsi senos bažnyčios/koplyčios siluetas. Apėmė jausmas, lyg prisilietus prie senovės.
Po daugelio metų, ankstyvą rudenį, trečią kartą nuvykome į paslaptingą gyvenvietę. Tai buvo netikėtų „atradimų“ kelionė. Pasiekę miškelį, pamatėme didžiulį sąvartyną. Smėlis ir šiukšlės rodė žmogaus gyvenimo pėdsakus. Priėję arčiau, pastebėjome atminimo lentą. Pasirodo, šiame miškelyje, pradėjusiame virsti sąvartynu, rasta didelė žydų kapavietė. Patikėkite, kadaise graži vieta gali akimirksniu virsti kraupia. Panašų jausmą patyriau ir kitame Vilniaus rajono miestelyje – Mickūnuose. Pažįstama pasakojo, jog miestelyje yra kalva, supilta iš sušaudytų žydų kaulų, paprasčiausiai užpiltų smėliu. Niekas, išskyrus vietinius gyventojus, apie tai nežino. Užtat žemė ant ir šalia tos kalvos parduodama labai pigiai, nes „tik įsmeigus kastuvą į žemę atkasi žmonių kaulus“.


Trečio apsilankymo metu, pamatėme daug skurdo, purvo. Buvo nejauku ir norėjosi greičiau palikti šią vietą.
Visus tris kartus lankiausi gyvenvietėje nežinodama jos pavadinimo. Ir tik praeitais metais, vieną dieną sugalvojau sužinoti jį Google Earth pagalba. Labai nustebau, jog tai ir buvo tie „baisieji Vėliučionys, kuriose yra pataisos namai“ 🙂
Pasirodo, jog Vėliučionių kaime yra ne tik dvaro rūmai, bet ir kumetynas, didžiulės medinės arklidės. O mano matytas šventorius – tai Gerojo Ganytojo bažnyčia. Rusijos imperijos laikais bažnyčia buvo virtusi cerkve, o vėliau joje netgi buvo įsteigta parduotuvė.


Man nepavyko surasti jokios informacijos apie gyvenvietės pirmąjį paminėjimą ir dvaro savininkus. Vienintelis paminėjimas, kurį radau, buvo Tarybinėje Enciklopedijoje pateiktas XVIII a. gyventojų skaičius. Minėtina, jog tinkamos kolonijai vietos buvo ieškota nuo jau 1898 m., kol Valstybės turto ministerija paskyrė 260 dešimtinių Vėliučionių dvaro teritorijos Žemės ūkio pataisos darbų kolonijai. Į koloniją buvo perkeliami 10 – 16 metų berniukai iš Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko gubernijų. Įkurtoje mokykloje jie mokydavosi šaltkalvio, kalvio, batsiuvio ir knygrišio amato. Antrojo pasaulinio karo metais dvaro rūmuose buvo įsteigta žydų vaikų stovykla. „Kur jie buvo išvežami, senbuviai kaimo gyventojai nežino…“ [1]. Nuo 1949 m. rūmuose įsikūrė nepilnamečių kolonija (dabar vadinama nepilnamečių globos namais).


Manau, kad ketvirtą kartą aplankysiu Vėliučionių kaimą su fotoaparatu ir pabandysiu padaryti fotoreportažą. Tuo tarpu šiandien – tiek.
Pagarbiai,
Valentina.
Rašydama straipsnį naudojau:
1. http://www.veliucionys.vilniausr.lm.lt/istorija.html
2. Vilniaus vaizdų atvirukai 1897-1915. Vilnius, 2005.

Komentarai
  1. Egidija parašė:

    Ačiū – buvo labai įdomu skaityti. Valentina, o kodėl „žemės ūkio pataisos darbų kolonijoje“ buvo mokomai šaltkalvio, kalvio, batsiuvio ir knygrišio amato? Kur čia žemės ūkis?

  2. walentina parašė:

    Ačiū 🙂 O atsakyti į klausimą negaliu – tikrai nežinau 🙂

  3. grumlinas parašė:

    Užsimušdamas nerandu jokios papildomos info apie Vėliučionių dvarą – tarsi jo nebūtų buvę

  4. walentina parašė:

    Vat ir aš neradau 🙂 Nors ieškojau ir visuose duomenų bazėse – disertacijų, mokslo publikacijų, straipsnių ir šiaip knygų. Buvau radusi kažkada nuorodą į kraštotyrininką, kuris apie Vėliučionys rašė, bet kažkur „iššaugojau“ taip, kad dabar ir jos negaliu rasti 🙂 Mistinė vieta.

  5. Eglė parašė:

    Valentina, ar žiūrėjai Antano Lesio publikacijas? 🙂

  6. buves gyventojas parašė:

    Egle,tavo naivumas apie sios vietoves mistiskuma yra stulbinantis.nebent mistiski yra paslepti sekretai,kurie nuo metu nastos gal jau sutrunijo.vienintele gera vieta ten buvo-namelis prie parduotuves(baznycios),kur Jacekas gyveno ir gaude karosus su bambukine meskere.arba senas sodas,kur buvo galima rasti ananasiniu obuoliu.

  7. Anonimas parašė:

    Nors as ir gyvenu Veliucionyse beveik nieko apie ji nezinau.O paskaityt apie ji buvo idomu! aciu.

  8. Valentina parašė:

    Prašom 🙂

  9. Goga parašė:

    „Baltas sovietmeciu statytas pastatas…“ koks dar sovietmetis 1900 metais?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.