Sveiki.

Ar mėgstate važinėti dviračiais? Dauguma kolegų, o ir straipsnio autorė, atsakys taip. Ir nors dviračių sezonas Vilniuje dar neprasidėjo, tačiau šiandien siūlau susipažinti su keliais faktais iš dviračių istorijos Vilniuje.
Dviračiai Vilniuje atsirado XIX a. pabaigoje. Dauguma šaltinių nurodo, jog viskas prasidėjo nuo Vilniaus dviratininkų draugijos, kuri buvo įsteigta 1893 m. Tačiau derėtų paminėti, jog draugijos nuostatai buvo patvirtinti 1892 m. rugsėjo 21 d., o parengti turėjo būti dar anksčiau. Dėl šios priežasties galima tvirtinti, jog idėja įsteigti Vilniuje dviratininkų draugiją sklandė jau 1890-1892 m.
Vilniaus dviratininkų draugiją sudarė eiliniai ir garbės nariai. Pastaraisiais galėjo būti asmenys, kurių nuopelnai draugijos narių vertinami kaip „ypatingi“. Nurodoma, kad draugijos nariai negalėjo būti nepilnamečiai, moterys, mokslo įstaigų auklėtiniai, junkeriai, asmenys,  turintys žemiausius karininkų laipsnius, teisti asmenys arba profesionalūs dviratininkai (šio punkto pastaboje nurodoma, jog „profesionaliu dviratininku laikomas kiekvienas, kuris viešai važiuoja dviračiu už pinigus“). Šie draudimai paminėti ir 1908 m. pakartotiname dviratininkų draugijos nuostatų leidime. Tačiau vienas mano naudojamas šaltinis mini, kad jau 1894 m. draugijoje buvo 73 nariai, iš kurių 16 buvo moterų. Galima spėti, jog šios moterys galėjo būti garbės narėmis arba draudimo nebuvo griežtai laikomasi. Juolab, jog vienoje XX a. pradžios nuotraukoje matoma moteris važiuojanti dviračiu Bernardinų sode.

Bernardinų sodas.

Priėmimas į eilinius draugijos narius  vykdavo bet kuriuo metų laiku. Du esami draugijos nariai pasiūlydavo draugijai naujo nario kandidatūrą ir laidavo už jį. Visi duomenys apie kandidatą, patvirtinti už jį laiduojančių narių parašais, įtraukiami į registracijos knygą. Ne mažiau negu 14 dienų iki draugijos susirinkimo, kandidatas buvo pristatomas draugijos nariams specialiame skelbime. Kandidatas išrenkamas balsų dauguma artimiausiame bendrame draugijos susirinkime.
Visi eiliniai draugijos nariai moka mėnesinį mokestį iki nustatytos dienos. Garbės nariai nuo šių mokesčių atleidžiami. Pasitraukti iš draugijos galima keliais būdais: laiku nesumokėjus metinio mokesčio arba „pažeidus nuostatus arba draugijos garbės ir moralės normas “.
Draugiją valdė Komitetas, kurį sudarė pirmininkas, jo pavaduotojas, iždininkas, sekretorius, valdytojas ir gydytojas. Ilgą laiką pirmininku buvo Robertas Strausas, o tarp draugijos narių minimi Ignaci d‘Amman, Wacław Makowski, Józef Montwiłła ir kt.

Dviratininkai šalia Vasaros teatro.

Nuostatuose nurodoma, jog bendrosios išvykos dviračiais galėdavo vykti tik su vietinės policijos leidimu. Draugija nuomodavo paviljoną Bernardinų sode ir turėjo teisę laisvai važinėti tik sodo teritorijoje. Štai kodėl senuose nuotraukose dviratininką dažniausiai galima matyti Bernardinų sode. Ieškodama straipsniui iliustracijų pastebėjau, jog iki sovietmečio pradžios dviratininkai Vilniuje retai pakliūdavo į fotoobjektyvą 🙂

Moteris ant dviračio šalia Vasaros sodo. Fragmentas.

Miesto policija kontroliuodavo ne tik bendras draugijos išvykas. Jie taip pat gaudavo informaciją apie draugijos susirinkimų laiką, vietą ir tikslą. Kiekvienas dviratis būdavo registruojamas policmeisterio kanceliarijoje ir gaudavo registracijos numerį. Vilniaus policmeisterio nurodymu dviratininkų judėjimas mieste buvo labai apribotas. Antanas Rimvydas Čaplinskas mini, jog 1896 m. Vilniaus dviratininkų draugija neapsikentusi Vilniaus gubernatoriui apskundė Vilniaus policmeisterį, kurio nurodymu važinėti dviračiais uždrausta beveik visomis gatvėmis. Draugijos nariai neturėjo net leidimo privažiuoti prie draugijos paviljono Bernardinų sode. Dviračiais važinėti policmeisteris leido tik Botanikos (Barboros Radvilaitės), Aleksandro (Maironio) gatvėmis, Jurgio (Gedimino) prospektu, Neries pakrante ir Antakalnyje – taigi tik artimiausiomis dviratininkų draugijos paviljonui gatvėmis. Dviratininkai skundėsi, kad net kelionė į užmiestį – Belmontą ir Markučius labai apsunkinta.  Buvo draudžiama važiuoti šaligatviais, kur vaikščiodavo pėstieji.

Dviratininkas Bernardinų sode.

1897 m. Vilniuje buvo 300 dviratininkų, o per 1900-1905 m. policmeisterio kanceliarija išdavė 350 registracijos ženklų, suteikiančių teisę važinėti dviračiu.

Dviratininkas Bernardinų sode. Fragmentas.

Visi draugijos nariai turėdavo įsisegti specialų ženkliuką. Bendrų išvykų metu jis būdavo įsegamas į viršutinių rūbų rankovę arba galvos apdangalą. Ženkliuko piešinys buvo išrinktas draugijos susirinkimo metu ir turėjo būti patvirtinamas Vilniaus gubernatoriaus. Jame negalėjo būti pavaizduotas valstybinis arba miesto herbas.
1897 m. Miesto dūma patvirtino „Vairavimo dviračiais Vilniaus mieste privalomas taisykles“. Norint mieste važiuoti dviračiui, reikėjo Vilniaus dviratininkų draugijoje išlaikyti važiavimo egzaminą ir gauti laidimą iš policmeisterio kanceliarijos. Leista važiuoti tik žemais (nepavojingais) dviračiais. Dviratininkas gaudavo vardinį bilietą, suteikiantį teisę važinėti mieste, ir dviračio numerį, kurių neturėjo teisės perduoti kitam asmeniui. Dviračiai privalėjo turėti stabdžius, skambutį ir priekyje prikabintą žibintą.
Dviračių savininkai privalėjo griežtai laikytis jiems nustatytų eismo taisyklių: naktį važinėti su žibintu, arkliams baidantis, skubiai nulipti nuo dviračio ir jį slėpti. Taisyklės draudė dviratininkams mieste tarpusavyje lenktyniauti, lenkti kitus ekipažus. Važiuodami grupe dviratininkai privalėjo judėti vorele ne mažesniu, kaip sieksnio atstumu vienas nuo kito. Reglamentuota ir apranga. Leista rengtis „visuotinai pripažintais dviratininkų kostiumais“, tačiau lenktyniniai rūbai neleistini. Nuolat pažeidžiantiems taisykles arba ypatingai prasižengusiems dviratininkams, be teisinio persekiojimo, galėjo būti laikinai ar visiems laikams atimtos teisės važinėti mieste.

Dviratininkai J. Basanavičiaus ir Pylimo gatvių sankryžoje. 1941 m.

1900 m. pasirodė naujas „Važiavimo dviračiais Vilniaus mieste tvarkos papildomasis nutarimas“. Tačiau jame ne tik nebuvo atšauktas ankstesnis draudimas važinėti senamiesčio gatvėmis, bet papildomai buvo uždrausta važinėti miesto skveruose ir bulvaruose. Tačiau buvo leista važinėti dviračiais Bernardinų sode kasdien iki 17 val., o švenčių dienomis iki 10 val. ryte. Buvo leista važinėti sodą juosiančia alėja ir aikštėje priešais Vasaros teatrą.
Paplitus dviračiams XX a. pr., miesto valdyba, vadovaudamasi Rusijos imperijoje 1903 m. išleistu nutarimu, sudarė naują gatvių, kuriomis buvo draudžiama važinėti, sąrašą, o nuo 1907 m. įvedė mokesčius visiems dviračių ir automobilių savininkams. Draugijos valdybos pastangomis, šis nutarimas buvo pakeistas 1911 m. Miesto dūma panaikino visus apribojimus dviratininkams ir motociklininkams.  

Dviratininkas Vilniuje.

Dviračių skaičius mieste ėmė augti tik po Pirmojo pasaulinio karo. 1924 m. Vilniuje užregistruoti 1067, o 1937 m. – jau 4683 dviračiai.

Šį kartą tiek.

Pagarbiai,

svajojanti apie dviračių taką į Naująją Vilnią

Valentina.

Rašydama straipsnį naudojau:
Čaplinskas A. R. Viešais transportas. „Vilnius. Legendos ir tikrovė“ (prieiga per internetą http://www.vilniustransport.lt/uploads/docs/Vilniaus%20transporto%20istorija.pdf).
Vilniaus vaizdų atvirukai 1897-1915. Vilnius, 2005.
Уставъ Виленскаго общества велосипедистовъ. Вильна, 1908.
http://www.vilnius.lt/newvilniusweb/index.php/50/?itemID=511

Vilniaus miesto savivaldybės dviračių trasų įgyvendinimo prioritetai.

Papildomai apie dviračius žiūrėkite:
Kanišauskaitė, Ieva. Dviratis miesto planavimo ir susisiekimo kontekste. Baigiamasis darbas VGTU Magistro laipsniui gauti, 2008-06-06. Laisvai prieinamas internete per Lietuvos akademinių bibliotekų kuriamą elektroninių tezių ir disertacijų duomenų bazę  (http://tools.laba.lt/marc/fulltext.php?lib=ETD01&sys=000003783)

Kurpiuokis Andrejus. Dviračių eismo infrastruktūros plėtros įvertinimas Vilniaus mieste. Baigiamasis darbas VGTU Magistro laipsniui gauti, 2007-06-20. Laisvai prieinamas internete per Lietuvos akademinių bibliotekų kuriamą elektroninių tezių ir disertacijų duomenų bazę 
http://tools.laba.lt/marc/fulltext.php?lib=ETD01&sys=000009007

Komentarai
  1. MariukasM parašė:

    Buvo įdomu paskaityti.

  2. walentina parašė:

    Ačiū 🙂

  3. Eglė parašė:

    Ačiū, Valentina, išties įdomu 🙂 o dabar draudimų dviratininkams kaip ir nėra, bet vietos trūksta…

  4. walentina parašė:

    Vietos Vilniuje yra, tik vis stringa naujų takų įrengimas ir senų sutvarkymas 🙂

  5. troy parašė:

    Bet kiek laisvių jau turi dviratintinkų judėjimas XXI amžiuje.
    Tai ne carizmo laikai…

  6. walentina parašė:

    Kai žinai kokie apribojimai buvo visada lengviau suvokti tas turimas laisves 🙂

  7. Barbora parašė:

    Ačiū. Tikrai įdomi informacija. Ir nuotraukos puikios, tik pirmoje (Bernardinų sodas) moters ant dviračio neišvydau. Gal bent pasufleruotumėt, kurioj nuotraukos daly ji yra?

  8. Egidija parašė:

    Oho, kokios griežtos dviratininkų „eismo taisyklės“ . Baudos beveik kaip dabar už važiavimą automobiliu išgėrus :))) .
    Taip ir įsivaizduoju – atsineši dviratį ant pečių iki Bernardinų sodo, pasisukioji ratais kokį pusvalandį, ir vėl namo 🙂

  9. walentina parašė:

    Egidija, manau panašiai ir buvo, tik dviračio tempt nereikėdavo. Įtariu, jog jie galėjo būti laikomi Bernardinų sode 🙂

  10. walentina parašė:

    Moteriškė yra antrojoje nuotraukoje, kairiajame kampe 🙂 Didesnės rezoliucijos nuotraukoje ji matosi geriau. Papildysiu straipsnį nuotraukos fragmentu, kad galima būtų ją pamatyti 🙂

  11. joana parašė:

    Puikumėlis:) ačiū už pavasariu pakvipusį pasakojimą:)
    Visais laikais „madingi“draudimai naujovėms.Gerai,kad
    bukai nesilaikė nuostatų ir leido moterims važiuoti dviračiu 🙂

  12. Igoris parašė:

    O įdomu, ar draugijos įstatų originalą galima paskaityti kur nors Lietuvoje (Mažvyde, archyve kokiam..)?

  13. walentina parašė:

    O ką vadinate „įstatų originalas“? „Уставъ Виленскаго общества велосипедистовъ“ publikuotas Vilniuje 1908. Galite užsukti į Vilniaus universiteto biblioteką, užsisakyti ir paskaityti 🙂

  14. Anonimas parašė:

    Sveiki,

    Rasau magistrini darba ir norecau panaudoti Jusu, Walentina, rasta informacija savo darbe. Gal galetume parasyti savo varda ir pavarde (kad galeciau tinkamai jus pacituoti) elektroniniu pastu (birute.kulviciute@gmail.com) arba komentaru?

    Birute

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.