Sveiki!

Atostogos sugeba maloniai sujaukti įprastą gyvenimui ritmą 🙂 Blogai tas, jog jos turi savybę greitai pasibaigti…. Taigi, prieš kurį laiką grįžau į savo įprastą darbo vietą, tačiau dėl nenumatytų kliūčių tinklaraštį atnaujinu tik dabar.

Šiandien žvilgsį patraukė nedidelė, kaimynystėje esanti Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčia.

„Tuo metu, kai didysis kunigaikštis Algirdas žygiavo prieš Maskvą, o su juo buvo jo vaivada Petras Goštautas, susirinko Vilniaus miestiečiai pagonys ir dideliu būriu atėjo prie vienuolyno; nenorėdami, kad būtų Romos tikėjimo krikščionių, vienuolyną sudegino ir septynis vienuolius sukapojo, o kitus septynis vienuolius, pririšę prie kryžių, paleido Nerimi žemyn, sakydami: „Nuo saulėlydžio atėjote, į saulėlydį ir grįžkite. Kam mūsų dievus naikinote.“ O vyskupo sode, kur juos iškapojo, toje vietoje ir dabar stovi kryžius.“ Taip Bychovco kronikoje aprašomas 14 pranciškonų vienuolių nužudymo įvykis Vilniuje Algirdo valdymo metais. Legendos šaltiniu galėjo būti žinia apie dviejų čekų pranciškonų vienuolių nužudymą Gedimino įsakymu tarp 1338 ir 1342 m., minimą Pranciškonų ordino 24 generolų kronikoje, parašytoje apie 1370 m. O legendoje minimas kryžius veikiausiai ir buvo tuo pačiu stulpu su kryžiumi, stovėjusiu dar prieš 1531 m. (kitur minimi 1533 m.) gaisrą pranciškonų nužudymo vietoje. Jį mini Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis 1543 m. rašte apie savo nutarimą pastatyti nužudymo vietoje koplyčią-oratoriją, vadinamą Šv. Kryžiaus koplyčia ar bažnytėle. XVII a. pr. ji buvo praminta Bonifratrų bažnyčia.

1635 m. Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos kvietimu į Vilnių atvyko vienuoliai bonifratrai ir įsikūrė šalia koplyčios-bažnytėlės esančiose patalpose. Tais pačiais metais, stovėjęs šalia mūrinis namas buvo išplėstas ir paverstas bažnyčia, priekyje pristačius vieną bokštą, o senoji koplyčia buvo įjungta į vienuolyno mūrus. 1725 m. buvo pastatyti du bokštai. Po 1737 m. gaisro tarp jų įterptas raityto kontūro frontonas, įrengti altoriai, prie pagrindinio fasado pastatytas utilitarinis prieangis, dengtas vienašlaičiu stogu. XVIII a. pr. bažnyčioje buvo 5 altoriai – didysis altorius su stebuklinga Nukryžiuotojo skulptūra bei dar šešiais paveikslais, Šv. Mergelės Marijos, Sopulingosios Dievo Motinos, Šv. Onos ir bonifratrų vienuolijos įsteigėjo Šv. Jono. Vieno iš bažnyčioje buvusių paveikslų – Šv. Mergelės Marijos Snieginės atvaizdas vėliau buvo atkartotas fasade. 1737 m. gaisro metu bažnyčia smarkiai nukentėjo. Stebuklingai išliko tik Šv. Mergelės Marijos paveikslas bei Nukryžiuotojo skulptūra.

Bažnyčia garsino ir joje esantys šulinėlis. Tikėta, jog jo vanduo turi gydomųjų savybių ir gydo akių ligas.

Šiuolaikinę savo išvaizdą bažnyčia įgavo po 1748 ir 1749 m. gaisrų. Po jų buvo atlikti atstatymo darbai, įrengti tris vėlyvojo baroko altoriai ir sakykla.

Bažnyčios interjeras kurtas 1749-1754 m. Žemą bažnyčios erdvę dengia kryžminis skliautas, kurio briaunas puošia laurų lapų girliandos. Ramstinės arkos dekoruotos stambiomis augmenijos motyvų rozetėmis. Subtiliai modeliuoti ornamentai iš smulkių persipinančių šakelių. Altoriai papuošti rokokiniais kartušais, rokailiais ir figūriniais angeliukų bei debesų kamuolių lipdiniais.

Prie bažnyčios vienuoliai bonifratrai pastatė ligoninę. Iš pradžių joje gydė visus sergančius, tačiau vėliau – tik psichinėmis ligomis.

1843 m. vienuolynas buvo uždarytas, ligoninė perėjo valstybės žinion, o bažnyčią perėmė kunigai pasauliečiai. 1903 m. ligoninė buvo perkelta į naujai pastatytą nervų ligoninę Naujojoje Vilnioje. Bažnyčios pastatas buvo suremontuotas 1909 m. 1924-1940 m. trumpam buvo atgaivinta vienuolyno veikla – jie atkūrė senelių prieglaudą, atidarė valgyklą vargšams „Caritas“.

1946 m. sovietų valdžios uždarytose bažnyčios ir buvusio vienuolyno patalpose sovietmečiu dirbo įvairių kultūrinių įstaigų darbuotojai. 1976 m. bažnyčioje įrengta koncertų salė, o vienuolyno patalpose – butai. Nuo 1995 m. ansamblio pastatai perduoti Nekaltai Pradėtosios Šv. Mergelės Marijos Vargdienių seserų kongregacijos vienuolėms.

Šį kartą tiek.

Iki pasimatymo,

Valentina.

Rašydama straipsnį naudojau:

Lietuvos architektūros istorija nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio, Vilnius, 1994.

Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, Vilnius, 1971.

Vilniaus vaizdų atvirukai 1897-1915, Vilnius, 2005.

http://vienuolynai.mch.mii.lt/V8-46/Vilbonifrat.htm

http://www.vilnius-tourism.lt/topic.php?tid=26&sid=30&aid=137

Komentarai
  1. grumlinasd parašė:

    Ačiū, labai įdomi istorija – kartkartėm tenka pro tą bažnytėlę praeiti

  2. walentina parašė:

    Visada prašom 🙂 Tai būnate kaiminystėje 🙂

  3. grumlinas parašė:

    Tekdavo į Krašto apsaugos ministeriją užsukti, dabar kai kada, kai Vilniuje laiko biškį lieka, prasuku ratuką jaunystės takais 😉

  4. Barbora parašė:

    Ačiū už istoriją. Nuvaikščioti takeliai. Beje, buvau Jūsų prašiusi parašyti apie Vilniaus gatvės nykštukus. Ir pati ieškojau informacijos apie tai. Pasirodo, kad seniau tarpuvartėse buvo statomi tokie stulpeliai, kai kuriems būdavo suteikiami antropomorfiniai bruožai. Funkcijos kelios. Ne tik dekoratyvinė (be abejo, ji labai svarbi). Tie stulpeliai turėjo atlikti ir apsauginę funkciją, mat į kiemą įvažiuojanti karieta (ar vežimas) ratu užkliūdavo sieną. Kad nebūtų kenkiama namui, tarpuvartėse statydavo stulpelius. Kai kurie stulpeliai (kaip mūsų aptariamu atveju)dar turėdavo saugoti namus. Maginė apsaugos funkcija. Tą informaciją gavau iš draugės, kuri dalyvavo prof.Liberto Klimkos vestoje ekskursijoje po Vilniaus senamiestį. Tikiuosi, kad ši informacija Jums, gerbiamoji Valentina, bus taip pat įdomi, kaip ir man.

  5. walentina parašė:

    Tikrai labai įdomi informacija! Ačiū, kad pasidalinote 🙂 Beje, kai kuriuose vietuose tokių apsauginių stulpelių funkciją atlieka buvusių apšvietimo stulpų liekanos – vakar kaip tik tokius mačiau Skapo gatvėje 🙂

  6. Asta parašė:

    „1976 m. bažnyčioje įrengta koncertų salė, o vienuolyno patalpose – butai“ Nezinau kur savo informacija atradote, bet mano seima isikrauste pas gimines gyvenancias vienuolyno patalpuose jau1972 metais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.