Ertlio namas

2010 m. rugpjūčio 10 d. Valentina paskelbė kategorijose: TIESIOG ĮDOMU, VIETOS, VILNIUS
Žymos: , , , ,

Sveiki,

Vilniaus universiteto kaimynystėje, Šv. Jono gatvėje, ant 7 numeriu pažymėto namo galima matyti užrašą „Ertlio namas“.

Prieš kurį laiką aplankiau Šventaliepės (Swięta Lipka) įspūdingą vėlyvojo baroko vienuolyno ir bažnyčios ansamblį. Mūsų gidės Neringos žodžiais, šio ansamblio architektas buvo vilnietis Jurgis Ertlis. Grįžus į darbą, sužinojau, kad J. Ertlis –  gyveno visai šalia Vilniaus universiteto.

Kas gi slepiasi po „Ertlio namo“ užrašu? Nutariau pasidomėti ir pasidalinti informacija.

„Ertlio namo“ architektūra per šimtmečius keitėsi

Nedidelis dviejų aukštų pastatas stovi gatvės pietryčių pusėje. Jis išsiskiria iš gretimų trijų aukštų namų savo mažesnių tūriu ir gausesniu dekoru. Namui priklauso ir uždaras stačiakampio plano kiemas, kurį „Ertlio namas“ juosia iš vienos pusės. Namo planas artimas stačiakampiui. Sienos plytų mūro, tinkuotos. Rūsio ir šiaurės vakarų korpuso pirmo aukšto perdangos skiautinės, kitos – medinės.

Pagrindinis fasadas  kiek asimetriškas, nes pagrindinis fasadas šiek tiek nukrypęs nuo ašies. Antras pastato aukštas pats puošniausias: jo šonus ir vidurį paryškina trys rupios faktūros tinko mentės, nutrūkstančios ties langų apačia. Aukštus skiria plati profilinė rupios tinko faktūros juosta ir karnizas virš jos. Pastogę juosia platus karnizas ir frizas su smulkiais dantukais ir žmogaus galvos formos gembėmis. Ant stogo, simetriškai virš įėjimo yra dekoratyvinis frontonas su pusapskrite arka.

Pirmas namas šioje vietoje minimas 1639 m. Tai buvo nedidelis mūrinis namas, kuris sugriuvo 1654-67 m. karo metu.

1748 m. jis degė. Manoma, kad dabartinis dviejų aukštų korpusas pastatytas prieš 1789 m.

Vilniaus miesto architektas arba prisiekęs mūrininkas?

Yra žinoma, jog Jurgis Ertlis, gimęs 1625 m. Tirolyje, Vilniuje minimas nuo 1655-1661 m. Po karo su rusais J. Ertlis prisidėjo prie senųjų Vyskupų rūmų remonto. Galėjo dalyvauti ir remontuojant Katedrą bei aukštutinę pilį. Nėra tiksliai žinoma kada jis įstojo į vokiečius katalikus jungusią Šv. Martyno broliją prie Šv. Onos bažnyčios. 1673 m. jis vedė Vilniaus suolininkų teismo raštininko Kristupo Vobolevičiaus dukrą Ceciliją.

Tačiau J. Ertlio užimamos pareigos įvardinamos skirtingai. Kaip minėjau anksčiau, būtent šis žmogus dažniausiai pristatomas kaip Šventaliepės ansamblio architektas, nors iš tikrųjų vadovavo nežinomo architekto suprojektuotos bazilikos statybos darbams. M. Baužienė straipsnyje „Garsų meistrą primena jo vardo restoranas“ mini, jį kaip „mūrininkų ir dailidžių cecho magistrą“. Ji nurodo, kad be mūrininkų cecho magistro jis dar buvo vadinamas „architektu“.

Tokį dvejopą J. Ertlio pareigų įvardinimą nurodo ir A. Ragauskas. Savo straipsnyje apie galimybę atsirasti Vilniuje miesto architektui XVIII a., tyrinėtojas nurodo, jog neteisingas daugelio mokslininkų lotyniškų terminų interpretavimas, įneša painiavos. Pagrindinė tokios problemos pasekmė yra ta, jog kai kurie tyrinėtojai nurodo esant Vilniuje miesto architektą jau XVII a. viduryje, kas mūsų visuomenei anuomet buvo dar sunkiai suvokiama. Jis pabrėžia, jog kartais mūrininkai atlikdavo ir architektų funkcijas, pavyzdžiui, parengdavo brėžinius, todėl jiems galėjo būti suteiktas architekto vardas. Painiavos įneša ir tai, jog šitie architektai, kurie faktiškai yra mūrininkų ir dailidžių cecho nariai, vadinami „prisiekusiais“. Tai tikriausiai atsirado dėl to, kad tapdami miesto piliečiais ir cecho nariais visi šie žmonės duodavo priesaiką.

Gavo namą už darbą

Kai 1661 m. gruodį buvo išvyti rusų pulkai, miestas susirūpino remontu. Ypač nukentėjusios bažnyčios ir vienuolynai ieškojo būdų kitaip apmokėti remonto darbus.

M. Baužienė mini, jog tokį būda sugalvojo ir Šv. Jonų bažnyčios klebonas Baltramiejus Ladzikas, kuris remonto darbams atlikti pasamdė mūrininką J. Ertlį. Už darbą klebonas pažadėjo perleisti jam savo namus Šv. Jono g. (dabar Šv. Jono g. 9). Teisė disponuoti namą buvo suteikta trims kartoms.

Nuo 1688 m. žinoma, jog J. Ertlis nuolatos dalyvavo Šventaliepės ansamblio statybose. Tačiau kartkartėmis vis grįždavo į Vilnių. 1691 m. jis nusipirko dabartinį Šv. Jono g. 7–tu numeriu pažymėtą namą, kuris anuomet stovėjo apgriautas po karo.

Per kelis metus mūrininkas atstatė ir suremontavo namą. Ertlio palikuonys jį namą valdė iki 1713 m.

M. Baužienė mini, jog iš kunigo B. Ladziko gautą namą (dabartinėje Šv. Jono g. 9) Ertlio šeima valdė neilgai. 1697 m., mirus J. Ertliui, namas vėl sugrįžo ankstesniam savininkui kunigui B. Ladzikui, o po jo mirties testamentu atiteko velionio sesers Jadvygos Tyrauskienės šeimai.

Kiti savininkai

Iki 1737 m. namas priklausė Švenčiausiosios trejybės ordino vienuolynui. 1880 m. namo savininku buvo kolegijos asesorius Viktoras Dluskis. Tuo metu pagal Kiprijono Maculevičiaus projektą buvo rekonstruotas pagrindinis fasadas. 1979 m.architektai D. Bieliauskaitė ir V. Spudas atliko pastato architektūrinius tyrimus. Po jų buvo perdažyti fasadai. Vėliau šiame name buvo tiras ir nuomojami butai. XX a. pabaigoje atsidarė restoranas. 2006 m. Šv. Jono g. 7 adresu pažymėtame name buvo atidarytas restoranas „Ertlio namas“. Mūsų dienomis jis neveikia, patekti į pastatą nepavyko. Virš durų taip ir liko buvusio restorano pavadinimas „Ertlio namas“…

Šį kartą tiek,

Valentina.

Rašydama naudojau:

 Baužienė M. „Garsų meistrą primena jo vardo restoranas“ (prieiga internete http://www.lrytas.lt/-12053882151203920038-gars%C5%B3-meistr%C4%85-primena-jo-vardo-restoranas.htm)

Ragauskas A. „Iš Vilniaus viešojo administravimo istorijos: miesto architekto pareigybės klausimas (XVIII – XIX a. vidurys)“ (prieiga internete http://images.katalogas.lt/maleidykla/Lit61/Lit_011_023.pdf)

Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, t. 1, Vilnius, 1988.

Šventaliepės bažnyčia 2010 metais:

 

Komentarai
  1. grumlinas parašė:

    Ačiū už įdomią istoriją, nes Šventaliepėje ir aš ką tik buvau

  2. walentina parašė:

    Jo, mačiau nuotraukas 🙂 Prašom 🙂

  3. troy parašė:

    Klebonas apgavo dėl trijų kartų, jei atsiėmė namą Ertliui mirus?

  4. walentina parašė:

    Manau, kad giminaičiai pasistengė. Juk ir klebonas buvo miręs. Čia dažnas atvejis, kai giminaičiai ilgai bylinėjosi teismuose, net testamentui esant.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.