Rytas… Pirmi saulės spinduliai kukliai apšviečia Vilniaus universiteto architektūrinį ansamblį. Lauke rytinė gaiva. Tyla ir ramybė. Studentai paliko Alma Mater vasaros atostogoms, mokslo metai pasibaigė, turistų grupės dar nespėjo užplūsti mokslo šventovės. O mes su kolege skubame ieškoti įkvėpimo mylimo universiteto kiemeliuose.

Ir skubame turėdamos tikslą – aplankyti, mano nuomone, paties keisčiausio Vilniaus universiteto kiemelio – Arkadų. Kodėl keisčiausias? Todėl, kad išgirdę žodį „kiemelis“ tikimės iš visų pusių pastatų apsuptos erdvės. Arkadų kiemelis atrodo lyg S. Daukanto kiemo tęsinys. Pastatai kiemelį supa iš trijų pusių, o nuo S. Daukanto kiemo jį skiria tik arkados. Todėl vizualiai šie du kiemai atrodo kaip vientisas junginys…

J. Bulhakas. Arkadų kiemelis.

J. Bulhakas. Arkadų kiemelis.

J. Bulhakas. Arkadų kiemelis.

Vaizdas į Arkadų kiemelį sovietmečiu.

Pats kiemelis Vilniaus universiteto ansamblyje atsirado tik XIX a. pabaigoje. Tačiau jį supantys pastatai į Universiteto architektūrinį ansamblį įėjo anksčiau. XVII a. buvo sujungti du į Skapo gatve išeinantys pastatai, kurie sudarė šiaurinį korpusą. 1737 m. jie priklausė Korvinų-Kosakovskių šeimai, 1739 – atiteko Korvinui-Gonsevskiui, 1815 m. šiame korpuse apsistojo II berniukų gimnazija, kurioje mokėsi M. Dobužinskis. 1832 m. pagal architekto Podčašinskio projektą buvo įrengti butai gimnazijos mokytojams. 1873 m. architektas Jonas Levickis parengė projektą, pagal kurį korpuso šoninės dalys buvo sujungtos uždara galerija. Taip susidarė Arkadų kiemelis. 1974 m. jis buvo restauruotas pagal architektės Elenos Urbonienės projektą. Tais pačiais metais kiemelį papuošė Juozo Kėdainio metalo plastikos kūriniai. Vienas iš jų – vartai į Skapo gatvę.

Išėjimas į S. Daukanto kiemą.

S. Daukanto kieme.

Arkadas puošia skulptoriaus B. Kazlausko bareljefas S. Daukantui.

Tiek kelionių šį kartą,

Pagarbiai,

Valentina.

Rašydama naudojau:

Bulotaitė N. Vadovas po senuosius Vilniaus universiteto rūmus, Vilnius, 2004.

Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, Vilnius, 1988.

Vilniaus universiteto rūmai, Vilnius, 1979.

Komentarai
  1. MariukasM parašė:

    Sekmadienį iki ten nepriėjau, nes jau buvo ne toks malonus apšvietimas. Bet kitą kartą ten būtinai užsuksiu.

  2. walentina parašė:

    Mes buvome kažkur 09.30. Sakyčiau apšvietimas pats tas 🙂

  3. MariukasM parašė:

    Aš iš senamiesčio dingau maždaug apie 7.30.

  4. walentina parašė:

    Tai čia savaitgalis, o čia darbo diena 🙂 Aš darbe tik 8 pasirodau 🙂

  5. Laimis parašė:

    Sveiki, gal galėtumėte parašyti straipsnį apie Vilniaus geležinkelio stotį 🙂 Labiausiai domintų pirmoji sugriauta stotis ir tai kokios specifines patalpos buvo joje įrengtos (nes kiek žinau stotyje buvo patalpos skirtos pernakvoti ir pan).

  6. walentina parašė:

    Sveiki,
    Hmmm, netolimoje ateityje tikrai nepažadu. Matote, apie stotį daug kur buvo rašyta (įvairiom kalbom), nors sutinku, kad neišsamiai. Paieškosiu medžiagos, jeigu rasiu tą, kas mane „įkvėps“ parašyti apie stotį, būtinai parašysiu 🙂

  7. cerises parašė:

    oi, vienas mieliausių VU kiemelių:)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.