Sveiki.

Vakar turėjau reikalų saugykloje. Ir kaip dažniausiai būna, ieškodama vieno, randu daug daugiau 🙂 Mano žvilgsnį patraukė viena dėžutė. Atidariau ją ir išvyniojau iš popieriaus knygą. Ji nebuvo labai sena (pasirodė, kad tarpukario), bet matėsi, jog joje yra senų nuotraukų ir dar daug visokių įdomybių. Hmmm, senas nuotraukas dievinu, tad knyga susidomėjau dar labiau. Būdama saugykloje visada jaučiuosi lyg ieškodama lobį, kai nežinai, ką gali rasti kitame voke, aplanke, dėžėje… Aišku, galima pasižiūrėti aprašą, katalogo kortelę, bet juk ieškoti smagiau 🙂 Radau daug gražių senojo Panevėžio pastatų ir žmonių nuotraukų, kurias kažkieno rūpestinga ranka sudėjo į knygą ir kruopščiai aprašė… O ta ranka buvo Juozapo Kozakevičiaus kaip skelbė antraštė. Šiame asmeniniame rinkinyje yra daug etnografinės, kultūrinės, istorinės informacijos įdomios ne tik Panevėžio gyventojams, bet ir kitiems Lietuvos žmonėms.

Grįžusi į skyrių paieškojau, paklausinėjau ir štai ką sužinojau apie knygą, kurią varčiau ir jos autorių. Vėlgi sužinojau daug naujo ir naudingo sau 🙂

Knyga pasirašyta: „Juozapa Kozakevičiaus amžiaus Kronika knyga 4, 1858-1936 metai“. Juozapas Kozakevičius (1858-1940) ilgai dirbo raštininko pareigose. 1882 m., kai iš visų valstybinių įstaigų buvo pradėta šalinti tarnautojus katalikus, J. Kozakevičius buvo atleistas iš Pumpėnų valsčiaus raštininko pareigų. Tais pačiais metais apskrities bajorų vadovo P. Puzino kvietimu, pradėjo dirbti Panevėžio tarpusavio kredito draugijoje, kurioje ir tarnavo iki savo išėjimo į pensiją 1922 m.

Nuo 1875 m. pradėjo rašyti užrašus, kurių 1914 m. buvo jau keturi tomai. Deja pirmi užrašai dingo Pirmojo pasaulinio karo metu. Nuo 1927 m. autorius pradėjo juos atkurti iš atminties. A. Astramskas savo straipsnyje „Juozapas Kozakevičius ir jo „Amžiaus kronika““ nurodo, kad J. Kozakevičiaus memuarai yra vienintelis žinomas tokio pobūdžio kūrinys apie XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios Panevėžį. „…Jų autorius, aktyviai dalyvavęs visuose tuometiniuose įvykiuose, aprašė tai, ko nėra užfiksuota kituose istorijos dokumentuose. Tai nuotraukos, visuomenės veikėjų tarpusavio santykiai, jų veiklos paskatos ir tikslai, amžininkų charakteristikos. Smulkiai aprašoma tuometinių valsčių valdybų veikla, pirmųjų valstiečių taupomųjų draugijų steigimasis ir veikla. Daug dėmesio skiriama šv. Stanislovo bažnyčios statybai ir parapijos įkūrimui, labdaros organizacijų veiklai, Panevėžio tarpusavio kredito draugijai, rūpinamasi kultūros paveldo išsaugojimu…“

Labiausiai žvilgsnį patraukė lošimo kortos, galbūt dėl to, kad senų kortų nebuvau iki tol mačiusi. Nei popieriniai pinigai, nei pašto ženklai tiek mano dėmesio nesulaukė, nes jų esu mačiusi ir net rinkusi. Tačiau kortos buvo kas kita…

J. Kozakevičius taip rašo apie lošimo kortų istoriją: „Kortų išradimas Kinijoje 1120 m., o 1132 m. buvo jau ten plačiai vartojami. Rusijoje kortos pasirodė XVII amžiuje, turbūt per mažąją Rusiją, kur kazokai kartais stovykloje kortomis lošdavo. Kazokas Razumas, virtęs Grafu – Rozomovski, paprotį lošti kortomis įvedė Rusų caro rūmuose. Carienė Elžbieta Pietrovna, nesuvaldomai mėgo lošti kortomis, dieną ir naktį iš pinigų. Dėl atsiskaitimo lošimose apart bendrų da ir buvo mušami smulkios aukso monetos po I ir I/2 rublio…“

1) Nepriklausomos Lietuvos lošiamosios kortos. Kaladės iš 52 lapų, spausdintų Vokietijoje „Hamburgo“ kaime. Kortos buvo vartojamos 1922-25 m. klubuose lošti „vinlę, vistą, preferansą“.

2) Okupacijos laikų (1916-18 m.) vokiečių kortos.

3) Rusų spausdintos kortos (iki 1936 m.). Šios kortos buvo vartojamas „pasjansui ir kabalams lošti“.

Šį kartą tiek,

Valentina.

Rašydama straipsnį naudojau:

VUB RS F40-4 (J. Kozakevičiaus asmeninis fondas)

http://www.paneveziomuziejus.lt/get.php?f.1358

Komentarai
  1. Egle parašė:

    Dekui valentina už labai įdomią informaciją. Kalbant apie Panevėžį, Sakralinio meno muziejuje Vilniuje mačiau tuziną (ar pan.) medinių skulptūrų, kurios pasak gido buvo pagamintos puošti Šv.Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje, bet ten nebuvo panaudotos (gasl?) , o buvo padovanotos Panevėžio katedrai. Gal kartais žinote ką nors apie tai?

  2. walentina parašė:

    Tiesa pasakius, nesu girdėjus. Bet tokią informacija manęs nenustebintų – bažnyčios turtas dažnai buvo kilnojamas iš vienos bažnyčios į kitą. Reikėtų pasiskaityti apie Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, gal ką ir rasčiau. Šiaip, šv. Petro ir Povilo bažnyčios eksterjere medinių skulptūrų yra, tad gal jų ir galėjo būti daugiau. Deja, apie šią bažnyčią paskutinį kartą kažką skaičiau dar meno mokyklos laikais, o nuo to laiko praėjo daug metų, žinias reikėtų atgaivinti 🙂 Mes skyriuje dar šios bažnyčios fondą turime. Jeigu užtiksiu – brukštelsiu porą žodžių 🙂 O kokio amžiaus tos skulptūros?

  3. Anonimas parašė:

    Įdomu, kad kortų vaizdai menkai skiriasi nuo šiuolaikinių – naujieji kortų leidėjai neatnaujina piešinių, matyt, stokoja fantazijos ar saugo paveldą.

  4. walentina parašė:

    Gal „nenori išradinėti dviračio“? 🙂

  5. Shipokliakas parašė:

    Ačiū už straipsnį ir vaizdus. Labai smagu pažiūrėti.

  6. walentina parašė:

    Visada prašom 🙂 Nuotraukų kokybė nelabai gera – saugykloje fotografavimui apšvietimas netinka, o tempt sunkoką knygą patingėjau (o ir šiaip turėjau ką tempti :))

  7. […] This post was mentioned on Twitter by VUB (VU library), Blog'ų metraštis. Blog'ų metraštis said: Lošimo kortos iš VU bibliotekos Rankraščių skyriaus rinkinių: Sveiki. Vakar turėjau reikalų saugykloje. Ir kaip.. http://bit.ly/d43DsD […]

  8. grumlinas parašė:

    Kortos absoliučiai tokios pat, kokiomis vaikystėje lošdavome kaime… Nieko naujo po Mėnuliu 😉

  9. Egle parašė:

    del mediniu skulpturu. Nezinau kokio amziaus medines skulpturos, jei ka atrasiu, parasysiu.

  10. Endriu... parašė:

    Butu smagu pasiziuret i Kislingo sukurtu kortu originalus pagal J. Rustemo piesinius…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.