Neries pakrantės Vilniuje

2010 m. balandžio 16 d. Valentina paskelbė kategorijose: SENOJO VILNIAUS VAIZDŲ KAITA, VILNIUS
Žymos: , , , ,

Sveiki,

Nesenai praverčiau savo surinktų senų nuotraukų rinkinį ir pastebėjau, kad tarp jų labai daug nuostabių Neries pakrančių vaizdų. Gaila būtų nepanaudoti šių nuotraukų. Todėl šis įrašas kaip tik apie Nerį, o tiksliau apie tą jos atkarpą, kurią mes matome Vilniuje.

Tiksliai žinojau kokių autorių tyrimais norėčiau pasiremti. Manau, jog šio straipsnio tikslą kaip niekad gerai iliustruoja J. Jurkšto „Senojo Vilniaus vandenys“ atliktas Neries tyrimas, o „skonio“ galėtų suteikti citatos iš grafo K. Tiškevičiaus monografijos „Neris ir jos krantai“.

Prisipažinsiu, straipsnis labai didelis, tačiau savaitgalio skaitymui jis visai tinka 🙂

Neries krantai.

„…Verkiai, nuo seniausių laikų pridera Lietuvos kunigaikščiams… Gražus ir didingas visoje apylinkėje vyraujantis kalnas, o papėdėje išvaizdi upė, oriai kilpodama it ilgas, platus kaspinas, skuba Vilniaus link, sveikas jo viršūnėje oras, dvelkiantis tūkstančiais kvapų, kokius skleidė tankūs kirvio neliesti miškai ir krūmai, buvo tikriausiai ta priežastis, dėl kurios Lietuvos vyskupai šią vietą pasirinko vasaros rezidencija…“

Neries pakrantė ir Trinapolio bažnyčia. J. Čechavičius. VUB RS F82-926

Keista, bet toks „žiniukas“ kaip aš (cituojant kolegę) iki šiol nebuvau skaičiusi šios monografijos. Prieš kelias dienas paskaičiau 1992 m. vertimą ir likau labai sužavėta. Neturiu su kuo palyginti (originalo kalba skaityčiau kelis mėnesius), todėl apie monografiją man susidarė labai teigiama nuomonė. Naudodamasi proga, kad šį tinklaraštį skaito ne tik bibliotekos darbuotojai, dar kartą priminsiu, jog K. Tiškevičiaus ekspedicijos metu buvo sudaryti Vilijos (Neries) aukštupio žemėlapis ir jos svarbiausių rėvų atlasas, kurie yra saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Rankraštinis žemėlapis, sudarytas iš sujungtų 18 vienodo dydžio dalių, yra 5,26 m ilgio ir 98 cm pločio. Tai ilgiausias dokumentas mūsų bibliotekoje. K. Tiškevičiaus ekspedicijos metu sudarytas žemėlapis ir atlasas yra įtraukti į UNESCO programos Pasaulio atmintis registrą.

Trinapolis.

„…Neris, tekėdama nuo Verkių, suktelėjusi į kairę, ilgą kelio tarpą tiesia vaga bėga ir keleivis gali, neatitraukdamas akių, gėrėtis stebuklingu vaizdu. Ir jis nebūtų jų atitraukęs, jei dešiniajame krante, panašiame, už Verkių kone aukštesniame kalne, tik tolėliau nuo kranto, nebūtų pasirodžiusi iškili mūro bažnyčia su dviem bokštais. Į ją iš apačios kyla ilgi prabangūs, penkiomis kondingnacijomis suskirstyti mūriniai laiptai. Tai yra kadaise buvusi kunigų dominikonų bažnyčia ir vienuolynas – Lietuvoje žinomos Kalvarijos… Į šią pašventintą vietą kasmet per Sekmines iš apylinkių, iš miesto ir net iš tolimų šalies vietų traukia dievobaimingi maldininkai. Jei mėgintum įsivaizduoti margaspalvę minią keliasdešimt tūkstančių įvairiausio augumo žmonių, suplaukusių į tą gražią vietą, tris dienas pamaldžiai einančių kryžiaus kelius didingoje ir kerimo grožio gamtoje, kur yra bažnyčia su savo stotomis, tai reikštų norėti sukurti didžiulį paveikslą, kuriuo nei dailininko teptukas tinkamai pavaizduoti, nei rašytojo plunksna deramai aprašyti neįstengtų. Reikia jį matyti savo akimis tikrą ir įsidėti į galvą, kad suvoktum to paveikslo didybę ir grožį…

Neris prie Verkių.

Neris praeityje buvo laivybinė upė. Nuo seno tai buvo svarbus susisiekimo kelias. J. Jurkštas mini, kad labiausiai laivyboje buvo paplitęs vytinės tipo laivai. Žinomi taipogi ir strūgai, laibos, dėžės (korobkos) rečiau minimos pergos, batai, skultai, kamergos. Laivų statybos centras buvo Kaune.

Neris prie Antakalnio.

„…Nuo Trinapolio plaukiant Nerimi, kai dideliame vingyje mano laivas pakeitė kryptį, dingo mums iš akių iškilūs Verkiai, nebematėme anų dviejų gražuolių vienuolynų, ir kai jau stengėmės įsižiūrėti į naują kranto vaizdą, Seneliukas vairininkas į verdantį prieš mus vandenį, į kurį dabar plaukė mūsų laivas, skardžiu balsu suriko: -Balandžio sėklius! Tai buvo viena iš mažųjų rėvų, kurių visiškai net nesisaugo laivas, plaukdamas pro šalį. Už Balandžio reikia plaukti per kitą rėvą, Pirtimi//Barboros Pirtimi vadinama. O tuojau už jos, kairiajame Neries krante, upeliukas, kuris vingiuoja ir pliuškenasi per akmenukus, be atvangos gurgendamas skuba į Nerį. To upeliuko žiotyse priplaukėme prie pat kranto, nes jame kadaise buvusi Lietuvos kunigaikščių vasaros rezidencija, o aplink platus žvėrynas. Iš jo ir ta vieta, ir tas upeliukas Viršupiu vadinama…

Kelionės laivais būdavo pigios, bet pavojingos. Neries dugne aptinkama daug akmenų ir šiekštų, jos navigaciniame ruože buvo apie šimtą pavojingų slenksčių. Laivus su prekėmis lydėdavo mažesni pagalbiniai laivai, kad ištikus nelaimei būtų galima išgelbėti krovinį.

Neris ties Tuskulėnais. J. Čechavičius. VUB RS F82-921

Neris ties Tuskulėnais. J. Čechavičius. VUB RS F82-921

„…Viršupio griuvėsių kasinėti nebeteko, nes skubėjau į Vilnių – jis iš ten paskutiniame jau didesniame upės vingyje dešinėje priešais mano akis iškilo visu savo gražumu. Nesuskaičiuojamų bažnyčių bokštai ir kryžiai, atskiri vienas nuo kito stogų raudonio, ir nuo senatvės apipeliję trobesių stogai visu tankumu, it kadaise kirvio neliestos Lietuvos girios, išryškėjo vakarinėje dangaus žydrynėje, o tarp jų iškilęs stūkso savo žilumu švytintis aukštesnis už visus trobesius kalnas, kuris tebelaiko iškėlęs ant savo keteros Gedimino pilies griuvėsius… 

J. Jurkštas mini, kad pirmasis upės vagos valymas datuotinas 1380 metais. Dėl 1444 m. upės valymo tyrinėtojas abejoja. Jis nurodo, kad tais metais didžiojo kunigaikščio Kazimiero privilegijoje pirkliams buvo tik garantuojamas laisvas plaukiojimas Nerimi žemyn, o tijūnams ir bajorams įsakoma leisti vilniečiams pasinaudoti upės krantais ir praleisti juos pro užtvaras. 1588 Lietuvos Statutas įpareigojo šalia Neries turinčių dvarus žemininkus valyti upės vagą, kas buvo pradėta vykdyti kažkur 1589 m. Didžiojo kunigaikščio žemėje upę turėjo išvalyti valstiečiai. Norint paskatinti dvarų savininkus upę valyti, buvo aiškinama vandens kelio nauda: „užuot šimtu vežimų gabenus prekes į Vilnių, laivu jas gali nuvežti keli žmonės, o kas turi girių, tam medžius arba malkas daug geriau apsimoka plukdyti, o ne vežti arkliais.“ Tiesa minima, kad žemininkai neatkreipė dėmesio į šį įsakymą, neleisdavo ištrauktų akmenų risti į krantus. Upės valymo darbus vykdė patys pirkliai, o magistratas jau prieš tai buvo įsakęs pašalinti pavojingus akmenis. 1606 m. valdovas pakartotinai įsakė žemės savininkams leisti miestiečiams valyti upę ir akmenis traukti į krantą.

Neris prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios.

„…Įvairiausių vietų istorijos prisiminimai, kurie patys savaime eilės prieš mano akis pasirodo, švysteli ir žaibo žybsniu dingsta, – galų gale prieš akis iškelia tuos prabangius su plačių parku rūmus, kuriuos kadaise buvusio, kaip sako Strijkovskio kronikoje legenda, Lietuvos panteono griuvėsių vietoje 1695 m. pastatydino Kazimieras Sapiega, Vilniaus vaivada, LDK etmonas. Ir toliau už jų, gamtmeldžių senovės meilės deivės Mildos šventovės vietoje, Pacų rūmai, paversti kunigų trinitorių vienuolynu, o prie jų ta puiki Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Paco lėšomis statyta bažnyčia su žavingu itališku kupolu… O bažnyčios frontone lotyniškas devizas, paženklintas scholastinio sąmojaus, koks anais laikais žmonių buvo be galo mėgstamas: „Regina pacis funda nos in pace“…

N. Orda. Sluškų rūmai.

„…Trečius iš eilės lenkiame iškilius Sluškų rūmus… Mintis pastatyti atspirtį Neries bangoms ir atkakliai kovoti su jos vandeniu veikiausiai pavergė tų didelių rūmų statytoją, jei frontone liepė įmūryti memorialinę lentelę, kur išraižytas pompastiškas tokio turinio įrašas: „Gaivalų nugalėtojas, pažabojęs Neries bangas ir sutvirtinęs gretimus kalnus, pats į juos nesiremdamas kaip naujas kalnas iškilo ligi dangaus…“

Neris prie Sluškų rūmų. J. Čechavičius. VUB RS F82-913

Vėlesnis upės valymas minimas tik XIX a., kai Krymo karo metu pagyvėjusi laivyba ir prekyba vertė sutvarkyti upės krantus ir vagą. Dalis ypač pavojingų akmenų buvo susprogdinti XIX a. paraku. Miesto teritorijoje esančius akmenys gyventojai dažnai naudodavo kaip riboženklius. Nemažai tokių akmenų paminėta 1646 m. Lukiškių plano paaiškinimuose. Kelionę upe apsunkindavo ne tik dideli akmenys, bet ir salos, rėvos, pavojingi verpetai, o Neries aukštupyje, vidury upės augo didžiulis ąžuolas Burdyga.

S. M. Prokudin-Gorskis.

„…Čia pat, beje, šioje vietoje, dar mano atminime stovėjo dešiniajame Neries krante pastatydinta Simono Karolio Oginskio nedidelė Šv. Teresės bažnytėle ir gana ilgai žavėjo visus savo vidaus apdaila. Ištvinusios 1837 m. Neries srautas pusę tos bažnytėlės nuvertė. Tačiau ir ta antroji pusė susmuko, virto griuvėsių krūva. Priešais tą vietą Vilnia puola į glėbį savo vyresniajai seseriai ir kartu su ja keliauja toliau…

Neries pakrantė iš Sluškų rūmai. J. Čechavičius. VUB RS F82-914

Neries pakrantė.

Neris.

…leidomės plaukti prie Žaliojo tilto, nes čia prie bulvarų su visu lagaminu nebuvo galima sustoti ir tuo labiau išsikrauti į krantą. Plaukėme smagiai: kolegos žerte apžėrė vienas per kitą mane įvairiausiais klausimais dėl mano kelionės, kad visiems į viską atsakyti ir laiko pristigo. Kairiajame kranto bulvare knibždėte knibždėjo miestiečių, kurie būriais ėjo lygiai greta su plaukiančiu laivu Žaliojo tilto link. Anoje pusėje buvo gražus kalnas. Jo viršuje pavėsį teikė didingi medžiai, ir vienu šonu tas kalnas yra prisišliejęs prie Žaliojo tilto, šiandieninės mano kelionės dalies ribos. Kadaise, kai labai madingai buvo prancūziškai pavadinti kalvą ir prie to vardo pridurti kokį tikrinį vardą…maždaug 1765 m. Vitebsko taurininkas ir Rumšiškių seniūnas Petras, tos kalvos paveldėtojas, pavadino jį savo vardu Petramantas (Pioro-monty)…

Žaliasis tiltas ir šv. Rapolo bažnyčia. J. Čechavičius. VUB RS F82-891

„…Mano kelionės įgula kartu su tarnais perėjome po tilto arkomis ir kiek užtrukome upės krante šv. Rapolo bažnyčios klebonijoje…

Prie šv. Rapolo bažnyčios Vilniuje.

XVI-XVII a. Lukiškėse buvo prekinių laivų prieplauka, kurioje stovėjo mediniai svirnai mūriniais pamatais prekėms sudėti. Šiame priemiestyje buvo ir medienos sandėliai. Vilniui skirti sieliai, atplukdyti rastai būdavo ištraukiami Lukiškėse, Antakalnyje ir kt. Kaip jau minėjau, rašydama apie Vilniaus maudykles, iki Rusijos imperijos atėjimo į valdžią Vilniuje krantas būdavo privatus. Todėl už jo panaudojimą savininkas imdavo mokestį.

Neris prie Šnipiškių 1903-08 m. S. F. Fleury.

„…Ant puikiosios Neries bangų, kurios nešte neša savo žiogių link, tirpsta pamažu iš akių senamiesčio šventovės grožybės. Daugybė jos pakrantės kiemelių, kurių senoji forma liko nė kiek nepakitusi ligi šiol, lieka mums užpakalyje. Dingsta gausios krante sukrautų medžių atsargos, kuriomis šildomas Vilnius. Plaukiame pro miesto skerdyklą. Už mūsų liko jau tas gražus slėnis, kurio miškai ir girios kadaise tiekė malkas Amžinajam Židiniui, liepsnojančiam Perkūno garbei. Joje dabar stūkso iškili šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia su dideliu kadaise kunigų dominikonų vienuolynu…

Neries krantinė.

Neris prie Poguliankos.

Neris prie šv. Georgijaus prospekto.

Žvėryno tiltas.

Tiltas į Žvėryną.

„…Atplaukiame jau į Vingį, kur upė stačiu kampu suka į dešinę ir kilpa dėl to atrodo labai išraiškingai. Ji seniau ir vadinosi Vingiu. Kairėje, aukštame jos krante, atokiau, stūkso dideli dabar tik pastatyti rūmai. Tai yra bausmės ir pataisos namai, kurie ligi šiol neatitinka savo paskirties, nes mieste vyko dideli atstatomieji darbai, todėl pritrūko vietų ligoninėje ir čia laikinai gailestingųjų seserų priežiūron buvo perkelti ligoniai, o Vilniaus gyventojų ydos ir silpnybės kol kas lieka nebaudžiamos ir nešalinamos. Slėnyje, tarp kalno ir upės kranto, yra nuo senatvės griūvančių medinių namų, o aplink juos daržai. Tai Gailestingųjų seserų dvarelis, ir tuo tarpu, kai pro jį plaukėme, viena iš darbščiųjų tos naudingos ir šventos draugijos seserų laistė Neries vandeniu kopūstų lysves. Priešais tą dvarelį, dešiniajame krante, yra namelis eiguliui, kuris saugo Žvėryno šilą, kadaise Radvilų nuosavybę, o dabar kunigaikščio Vitgenšteino paveldą… Tas Žvėrynas, kadaise knibždėte knibždėjęs žvėrių, buvo Radviloms medžioklės vieta. Dabar ši sveikatinga ir vaizdinga vieta, plytinti mūsų puikiosios upės krante, apstatyta gražiais mediniais namais ir puošiama puikaus gėlyno, tapo vyriausiojo Lietuvos valdytojo vasaros rezidencija…

Jekaterinos cerkvė Žvėryne. J. Čechavičius. VUB RS F82-920

Apie 1881 m. miesto dūma ėmėsi stiprinti priešgaisrinę apsaugą: nutarė prie upių įrengti privažiavimus ir platformas siurbliams. 1889 m. miesto inžinieriaus rašte kalbama apie keturių privažiavimų prie Neries įrengimą Antakalnyje: Antakalnio gale, prie Karpuškos namo, prie žydų mokyklos, prie Jėgerio alaus gamyklos ir prie Sluškų rūmų. 1900 m. privažiavimas buvo įrengtas už Žaliojo tilto, prie Šv. Rapolo bažnyčios (kuris jau po metų buvo užtvertas mediena ir miesto valdyba vėl prašė policijos sudrausti pirklius).

Neries vingis.

„…Naujame staigiame posūkyje į kairę pamažu dingo iš akių gražūs Žvėryno trobesiai, išnyko mandagūs jų šeimininkai , o į akis nori nenori krito seni vėliau Vingiu pavadintos puikios jėzuitų buveinės griuvėsiai, iš toli baltuojantys žalių miškų fone ir traukiantys į save mintis ir dėmesį…

Neries krantas. J. Čechavičius. VUB RS F82-923

1829 m. yra žinomas ankstyviausias Neries kranto tvirtinimas prie Žaliojo tilto, kurį jau kitais metais vanduo išardė. Nuo XIX a. vidurio beveik pastoviai buvo tvarkomas kairysis Neries krantas tarp Vilnios ir Žalojo tilto. Krantus dažniausiai tvirtindavo fašina, kartais grįsdavo lauko akmenimis. Darbus atlikdavo kaliniai arba žemininkų valstiečiai, kuriems už darbo dieną būdavo mokama po 33-35 kapeikas.

Paneriai. J. Čechavičius. VUB RS F82-924

Tarp Žvėryno ir Vingio perplaukėme Naująją rėvą. Už Vingio, kairiajame krante, baigiasi kalvos ir miškai, o plytinti tolyn plokštuma atveria gražų vaizdą į tolimesnius miškus, kuriais yra apaugęs Panerių kalnų ruožas. Tą lygumą kerta senasis Kauno pašto plentas, greta – juoda medinė smuklė ir prisišlieję prie jos maži trobesiai, labai ryškus smėlėtoje tos vietos platybėje. Dešinysis krantas aukštokas, kyla viršum upės, šviečia geltonu smėliu ir moliu, kur lazdynai, putinai ir smulkios neūžaugos liepos tai šen, tai ten stirkso nuo žemės nepakilusios ir savo žaluma ardo geltoną monotoniją. Pirmajame vingyje iš vandens kyšo didelis piramidiškas akmuo, sielininkų kažkodėl vadinamas Iždininko Sūnum. Nuplaukėme dar du nedidelius vingius Nerimi ir atsidūrėme jau prie Vilniaus vyskupų dvarelio, lietuviškai vadinamo Paneriais, t. y. „prie Neries“…

Neries pakrantės. J. Čechavičius. VUB RS F82-922

Šį kratą tiek,

Valentina.

Straipsnyje panaudoti:

 Jurkštas J. Senojo Vilniaus vandenys. Vilnius, 1990.

Vilniaus miesto istorija. Vilnius, 1968.

Tiškevičius K. Neris ir jos krantai. Vilnius, 1992.

Kai kurios nuotraukos paimtos iš:

Virtualios bibliotekos svetainės – http://www.epaveldas.lt/vbspi/

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus (VUB RS) 82 fondo (fotografijos) – http://www.mb.vu.lt/sk-kolekcijos

Komentarai
  1. Evaldas parašė:

    Stipriai pasikeitė Neries pakrantės – tapo tokios labiau urbanistinėmis.

  2. walentina parašė:

    Ojei, kaip greitai gavau komentarą, net pasimečiau 🙂 Taip, stipriai. Tačiau dar kokiam Antakalny, galima atrasti nepasikeitusių krūmų 🙂

  3. MariukasM parašė:

    Kadaise, plaukdamas garlaivių į Valakampius, vis galvodavau, kaip Neries krantai galėjo atrodyti praeityje, kas ten buvo. Dabar kažkiek mano smalsumas patenkintas, už ką ir dėkui 🙂

  4. walentina parašė:

    Smagu, kad patiko 🙂 Man pačiai tai tikrai šios nuotraukos labai žavios. Čia galima pamatyti paprastų miestiečių buitį, be grožio ir pagražinimų.

  5. Rue parašė:

    Labai įdomus įrašas, gražios nuotraukos 🙂

    Apžvelgus praeitį būtų šaunu įsivaizduot ir ateitį. Labai norėčiau, kad Neries krantinė būtų labiau pritaikyta žmonių poilsiui, kad ir paprasčiausių suoliukų pastatytų..

  6. walentina parašė:

    Vilniaus atžvilgiu esu optimistė – tikiu, kad pastatys 🙂 Kažkada 🙂 Nors irgi pasigendu pakrančių sutvarkymo jau dabar, ypač už Baltojo tilto ruožas, kur vasaros metu kasdien visokie pijokai bušavoja ir šiukšles barsto. Dar Sluškų rūmų ir šalia esančios pakrantės gaila. Ai, daug atkarpų norėtusi matyti sutvarkytom, bet… lauksim 🙂

  7. grumlinas parašė:

    Puikus įrašas! Labai įdomu, nematyti kadrai

  8. Skotas parašė:

    Neblogi pvz kaip zmogus lenkia gamta po savim 🙂

  9. mantasvub parašė:

    O štai čia galit pamatyti kaip Neries krantinė ir visas Vilnius atrodys ateityje: http://www.efoto.lt/zurnalas_foto/kai_lietuva_pavirs_dykuma
    Tikėkimės kad šios fotografo fantazijos neišsipildys 🙂

  10. walentina parašė:

    Ačiū, Mantai 🙂

  11. troy parašė:

    Sudomino paminėta Jėgerio alaus darykla Antakalnyje . Visada galvojau kad XIX a. Vilniuje buvo trys alaus daryklos – Raudondvario, Lipskio Markučiuose, ir Šopeno (Tauras).

  12. walentina parašė:

    Tikrai, ir aš daugiausiai apie šias esu girdėjusi. Specialiai nesidomėjau ta Jėgėrio alaus darykla, tad ir pakomentuoti negaliu 🙂

  13. […] „Bychovco kronikos“ apie Vilniaus miestą. Jau rašiau apie Vilnių Geogro Brauno atlase, apie Neries krantines grafo Tiškevičiaus kelionės metu. Visi šie straipsniai nurodo į įvairių laikotarpių miesto istorijos šaltinius. Tikiu, jog […]

  14. Endriu... parašė:

    J. Hiksos nuotraukytes pamirsot 😀 juk ten tiek Neries krantu nuo Verkiu esti…

  15. walentina parašė:

    Hiksos nepamiršau, tik ne visas jo nuotraukas turiu 🙂

  16. Bronius parašė:

    Šaunuolių šaunuolė Miela Valentina. Ar neturite nuotraukos,kur nuo Saltoniškių pusės nufotografuota Neries krantinė, kur dabar stovi institutų pastatai, „amerikonų“ namai, mokslininkų namas ir kt. Ta nuotrauka kažkada buvo talpinama ant saldainių dėžutės. Labai norėčiau ją turėti arba sužinoti, kaip ją rasti internete.
    Pagarbiai
    bronislovas.jurevicius@vpc.lt

  17. walentina parašė:

    Ačiū 🙂 Mačiau tokias nuotraukas tik labai blogos kokybės čia http://www.facebook.com/pages/Lietuva-senose-fotografijose/221806776975?v=photos&sb=0

  18. Bronius parašė:

    Laba diena Miela Valentina, didžiai nustebau sulaukęs atsako į mano prašymą. Labai ačiū. Pagal Jūsų nuorodą tos krantinės neradau. Radau vaizdą nuo Upės gatvės, nuo Sporto rūmų pusės. Bet apsidžiaugiau gal net labiau nei bučiau radęs norimą nuotrauką. Apsidžiaugiau todėl,kad tai 1956 metai, kuomet aš atsiradau Vilniuje, pradėjęs studijuoti Universitete, matosi namas (t.v. Mokslininkų), kuriame gyventi tuo metu aš negalėjau net pasvajoti, o pasirodo nugyvenau arti 40 metelių. Ačiū. Sėkmės Jums.

  19. walentina parašė:

    Ačiū ir Jums 🙂

  20. Anonimas parašė:

    Patikslinu vietą. „Neris prie Antakalnio“-matyti buv. spirito varyklos kaminas ir jos aukštas baltas pastatas, jį dar galima atpažinti.. Nusileidus nuo „Sapiegos“ stotelės iš kairės prie upės dar stovi buvęs dailus 2a. mūrinis buvusio fabrikanto namas su kontraforsu.
    Saulius

  21. Valentina parašė:

    Ačiū už patikslinimą!

  22. Inga parašė:

    Skaitau dabar Tiškevičiaus „Nerį ir jos krantus“ ir labai sudomino buvusi kunigaikščių vasaros rezidencija prie Veršupio (Viršupio) upelio.

    Rūmų jau nei Tiškevičiaus laikais nebebuvo, o pats upelis dabar yra po žeme. Gal žinote, kuri čia vieta (kažkur apie Valakampius?), kas konkrečiai ten dabar, ar ji buvo ištyrinėta mūsų laikais ar tik tiek, kiek Tiškevičius rašo, kad kasinėjo ją Kirkoras – atkasė pamatus, rūsius, rado koklių liekanų.

  23. Valentina parašė:

    Kada skaičiau „Nerį ir jos krantus“ irgi susidomėjau, kur buvo ta vieta. Tačiau kol kas netikrinau tikslios būvimo vietos. Manau, kad internete kažkokių užuominių rasti pavyktų 🙂

  24. Valentina parašė:

    Radau paminėjimą, kad dabar toje vietoje yra žalias kompleksas „Antakalnio terasos“ http://nemiegu.lt/?p=948
    http://antakalnioterasos.lt/

  25. […] dabartines nuotraukas lyginu su senosiomis. Daug informacijos radau Valentinos iš VU gido įraše “Neries pakrantės Vilniuje”, pasinaudojau jos surinktomis nuotraukomis, tekstų ištraukomis. Nuotraukos sudėtos pagal […]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.