Sveiki,

Nesenai viename iš komentarų gavau klausimą apie Jekaterinos II paminklą Vilniuje. Paprastai nesu linkusi rašyti apie diskutuotinus objektus, kad išvengčiau ideologinių-politinių komentarų ir pastabų oficialiame Vilniaus universiteto bibliotekos tinklaraštyje. Tačiau visai nesenai aptikau įdomios informacijos apie šio paminklo statybas ir susigundžiau ją pateikti internete 🙂

Visų pirmą, pabrėžiu, kad šiame straipsnyje pateikiu tik tuos faktus, kuriuos man pavyko surasti. Čia nerasite mano asmeninės nuomonės apie šio paminklo kūrimą. Į šio paminklo atsiradimą aš žiūriu tik, kaip į vieną iš neišlikusių senojo Vilniaus vaizdų. Taip buvo, bet ne – kodėl buvo. O kaip buvo – papasakos šaltiniai.

Paminklo pamatų brėžinys.

Vienas iš paminklo pastatymo komiteto narių, A. Vinogradovas, bene plačiausiai aptaria visą statybų eigą. Atmetus daugelį ideologinių ir istorinių netikslumų, esminius paminklo įrengimo etapus galima atsekti. Taigi, A. Vinogradovo nuomone, Jekaterinos II paminklo idėja atsirado dar 1889. Neva tuometinis Vilniaus generalgubernatorius kreipėsi į tuometinį Vidaus Reikalų ministrą grafą D. Tolstojų, nurodydamas, jog vis daugiau sulaukia prašymų su noru įamžinti 100-ąsias Vakarų krašto prijungimo prie Rusijos Imperijos metines. Dėl nepalankių aplinkybių, šio paminklo pastatymo idėja nebuvo priimta. Prie jos buvo dar kartą grįžta jau 1898 m. Šį kartą Imperatorius, išklausęs generolo Trockio pranešimą, palaimino paminklo statybą. Paminklui pastatyti 1899 m. buvo organizuotas lėšų rinkimo Komitetas.

Pamatų įrengimo darbai.

1899 m. gruodžio 14 d. įvyko Komiteto posėdis, kuriame buvo apsvarstytas lėšų rinkimo klausimas, paminklo projektas, bei statybų organizavimo darbai. Būtent šiame posėdyje buvo nuspręsta, kad paminklas turi vaizduoti Jekateriną II, kuri „уже сама по себе даёт ясное понятiе о ея великихъ деянiяхъ“. Tuo paties susirinkimo metu, generolas Trockis išsakė Komisijos narių svarstymus, kad dėl paminklo projekto būtų galima kreiptis į skulptorių Marką Antokolskį, „kurio vardas iš anksto žada puikų rezultatą“. Nurodoma, kad Antokolskis sutiko imtis šio darbo ir už paminklo bronzinių ir granito detalių sukūrimą paprašė 150 000 rublių užmokestį. Kai Imperatorius patvirtino skulptoriaus kandidatūrą, Komitetas oficialiai sudarė su juo sutartį ir pradėjo kloti paminklo pamatus.

Paminklo pamatų įrengimo pabaiga.

1900 m. balandžio 22 d. miesto dūma priėmė nutarimą dėl skvero įrengimo ir Jekaterinos II paminklo statybos Katedros aikštėje. O 1900 m. birželio 26 d. buvo nuspręsta nuo 1901 m. į Lukiškes iškelti pavasario muges ir parodas.

Komitetas patikrina įrengtus pamatus 1902 m.

Parengę projektą, iniciatoriai susidūrė su viena problema. Pasirinkta Katedros aikštės dalis buvo labai drėgna, todėl reikėjo pastatyti labai tvirtus pamatus. Grunto tyrimai parodė, kad tvirtas dirvos sluoksnis prasideda tik 10,5 metrų gylyje. Jis nepasiekiamas kasant žemę natūraliu būdu, dėl stiprios požeminių vandenų srovės. Išanalizavus visus šiuos faktus, buvo nuspręsta iškasti šešis šulinius, ant kurių suformuotos aikštelės laikytųsi paminklas. Šulinių tiesimo darbai vyko ir žiemą, kadangi buvo siekiama pabaigti paminklo statybas dar 1901 m.

Komiteto nariai apžiūri pamatus.

Antrame etape parengti šuliniai buvo pradėti pildyti betonu. Darbas vyko lėtai, idant užtektų laiko betonui sustingti. Viršutinė šulinių dalis buvo sujungta geležinėmis sijomis, ant kurių vėliau buvo pradėta mūryti aikštelė. Betonavimo darbai vyko nuo 1901 m. rugpjūčio iki rugsėjo mėnesio. Baigus šį etapą, buvo išbetonuota aikštelė, po kuria išsidėstė ištisa skliautuota galerija. Vėliau ji buvo užpildyta statybinėmis šiukšlėmis ir užkasta, kad liktų tik lygi pamatų aikštelė.

M. Antokolskis apžiūri ir patikrina pamatų tvirtumą.

Kad įsitikintų pamatų stiprumu, statybininkai ant naujos aikštelės pridėjo svorio, viršijančio paties paminklo su postamentu masę. Įsitikinę, kad pamatai išlaikys, kreipėsi į skulptorių dėl paminklo įrengimo.

Jekaterinos II skulptūra.

Atvažiavęs iš Paryžiaus Antokolskis apžiūrėjo pamatus ir pritarė darbams. Buvo planuojama 1902 m. pavasarį pakloti granito pagrindą ir pastatyti paminklą, tačiau Markui Antokolskiu 1902 m. birželio 26 d. mirus, darbai kurį laiką buvo sustoję, dėl paveldėjimo formalumų.

Postamento įrengimas.

Prancūzijoje lieta bronzinė skulptūra buvo atvežta tik 1903 m. balandžio mėnesio 30 dieną. Gegužės mėnesį iš Anglijos per Rygą buvo atgabentos granito dalys.

Baliustrados įrengimas.

1903 m. rugpjūčio 15 d. paminklas buvo baigtas. Priekiniai paminklo laipteliai buvo šviesiai rausvo poliruoto marmuro, paminklą juosė bronzinė tvorelė, kurioje buvo įkomponuoti Jekaterinos II inicialai ir karūna su užrašu, sujungta granito stulpeliais. Tvorelės kraštuose, ant granitinių kolonų buvo uždėti dvigalviai arai. Lenktos formos paminklo postamentas buvo iš to paties granito su bronziniais elementais. Priekinėje jo pusėje buvo iškaltas paauksuotas užrašas: „Imperatorienei Jekaterinai II“, o kitoje pusėje – bronzinė istorinio medalio detalė su žodžiais: [„atskirtus grąžinti (prijungti)“] (rus.: „отторженная возвратихъ“, vertimas mano, V. K.). Postamento viršuje buvo pastatyta Jekaterinos II skulptūra, žiūrinti kažkur Gedimino kalno link.

Vaizdas į paminklą.

Aplink paminklą buvo suformuotas skveras, kurį apželdino ir sukomponavo žinomas mokslininkas sodininkas Juozapas Pavlovičius. Skveras buvo įrengtas dar 1902 m. gegužę, 1903 m. aplink skverą buvo pakloti granito šaligatviai. Jis buvo aptvertas metaline tvora, pagaminta Kauno karo tvirtovės metalo dirbtuvėse. 1904 m. vasarą miesto dūma paskyrė 316 rublių keturiems elektriniams žibintams prie paminklo įrengti.

Vaizdas į paminklą.

Paminklas iškilmingai atidarytas 1904 m. rugsėjo 10 (23) d.

Vaizdas į paminklą.

Pagarbiai,

Valentina.

P. S. Paminklo vieta turėjo būti kažkur čia:

Rašydama straipsnį naudojau:

Vilniaus vaizdų atvirukai 1897-1915. Parengė D. Keršytė, Vilnius, 2005.

Виноградовъ А. Императрица Екатерина II и Западный край. Значение царствования Императрицы для края и памятник Ей въ Вильне. Изданiе учережденнаго комитета по сооруженiю памятника. Вильна, 1904.

Komentarai
  1. Jolita parašė:

    O kada jis dingo ir kas toje vietoje yra?

  2. walentina parašė:

    1915 jis buvo demontuotas ir išvežtas. Kur tiksliai nežinau, kažkur į Rusiją. O toje vietoje yra Katedros aikštė ir tiek.

  3. troy parašė:

    Štai kam buvo skirta dviratininkų kritinė masė, toje vietoje kaip tik baigėsi.

  4. Justinas parašė:

    Dekuj uz issamu ir tikrai idomu straipsni ;]

  5. grumlinas parašė:

    Rimta moteriškė buvo, vienok. Paminklą, jei būtų buvęs neišvežtaws, lenkai tarpukariu, ko gero, būtų sunaikinę, kaip ir koplyčią skvere prie ex-savivaldybės

  6. A.Z. parašė:

    Toje vietoje yra toks stiprus pagrindas, kad galima pastatyt bet ką. 🙂
    Pagal Grumlino versiją, tai minaretui vieta pati ta. 😆

  7. walentina parašė:

    O, Aleksandro Nevskio koplyčia dar vienas iš tų objektų apie kuriuos, vardan šventos ramybės ir gero vardo, savo nuomonę geriau neskelbti 🙂 Kaip, beje, ir žinomas Muravjovo paminklas darbovietės kaimynystėje 🙂

  8. walentina parašė:

    Visada prašom 🙂

  9. grumlinas parašė:

    xe-xe-xe 😉 Na o man, kaip tikram žmudzinui-nacionalistui tai galima bet kokią nuomonę reikšti 😉 O istorinė situacija tai labai sudėtinga – šiaip ar taip, pusiau-nepriklausomos Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės su lietuviu-kunigaikščiu po Vytauto kaip ir nebebuvo, o UAB „Žečpospolita“ įsteigimas visiškai pribaigė lietuvišką aristokratiją ir ji galutinai sušlėktėjo. Tai ir tie Žečpospolitos padalijimai iš esmės lietuviams, kaip tautai buvo dzyn – tai buvo įvairakilmių šlėktų galvasopis. Juk ir Napoleonas atkūrė tik Lenkijos karalystę, o ir visi XIXa. sukilimai tebuvo bandymas lenkų šlėktų valdžią atkurti. Ir tik carizmo bandymas sumušti kaktomis lietuvių ir lenkų nacionalistus, kad sumažinti lenkų įtaką Lietuvoje, pagaliau pažadino lietuvius kaip lietuvių tautą, o ne kaip šlėktas. Taip kad čia carizmas, kaip nebūtų keista, pats sau įsispyrė į užpakalį 😉
    Galėjo tie paminklai stovėti – tai buvo gūdi istorija, skirtingai nuo leninų-stalinų

  10. as parašė:

    Gal pasikartos klausimas, bet kurioje tiksliai vietoje stovejo tas paminklas? Ar cia mazdaug link VRM arciau, ar cia kazkur jau arciau varpines? Niekaip neisivaizduoju, bet pagal nuotraukas kazkur tai turetu buti visai netoli dabartinio Rkioskelio? O gal dabartinio kempinskio?:))

  11. walentina parašė:

    Pridedu prie straipsnio žemėlapį, kur, pagal nuotraukas, turėjo būti paminklas 🙂 Kažkur vidury, tarp varpinės ir Rkiosko.

  12. kept parašė:

    Labai geras įrašas.

    Beje,
    grumlinas rašė:
    „Rimta moteriškė buvo, vienok. Paminklą, jei būtų buvęs neišvežtaws, lenkai tarpukariu, ko gero, būtų sunaikinę, kaip ir koplyčią skvere prie ex-savivaldybės“

    Jei paminklas būtų neišvežtas, su juo, žinia, būtų atsitikę kiek kitaip. Vokiečiai būtų jį demontavę ir išlieję iš jo patranką. Bet rusai buvo pirmesni ir panašiai susitvarkė su Vilniaus bažnyčių varpais.

  13. Ričardas parašė:

    Puikus straipsnis. Reikėtų jį „ant popieriaus“, į kokį leidinį perkelti, kad nedingtų internete po kažkiek laiko.
    Kaip visi džiaugėsi kad tą paminklą 1915 išvežė kažkur į Rusiją! Vienu okupacijos simboliu mažiau! O šiandien bet kuris pasaulio miestas džiaugtųsi tą paminklą pasistatęs, juk tai paties Antokolskio kūrinys! Deja, neišliko.
    Ar nesigaus panašiai su „Žaliojo“ tilto skulptūromis? Ne tokie garsūs skulptoriai jas kūrė, bet vis vien taip norisi jas dabar sunaikinti, o po 50 ar 100 metų tegul kiti vargsta jas atkurdami…

  14. Valentina parašė:

    Ačiū! Taip jau gyvenime būna – vieni stato, kiti griauna… Aš norėčiau, kad Žaliojo tilto skulptūros išliktų, tačiau sovietmečio palikimas labai diskutuotinas. Manau, kad iš šitie paminklai yra miesto istorija. Tačiau jeigu jau jie būtų nugriauti, pasisakyčiau prieš atkūrimą, kaip dirbtinį kyšimasi į natūralią miesto istorijos tėkmę…

  15. Endriu... parašė:

    Apskritai visas Vilnius nėra grynai lietuvių tvarinys, viskas jame yra sukurta užseniečių, kurie daugmaž darė įtaką, tiek taikos, tiek karo metais. Tai jeigu norėtume paversti miestą grynai ,,neokupacine“ zona tai manau, pusę miesto tektu ir sunaikinti iš esmės visą senamiestį ir statyti per naujo…

  16. Valentina parašė:

    Kaip čia pasakius apie tuos „užsieniečius“ – „gente polonis, nationale lituanos“ (ar kažkaip panašiai rašosi :)) Juk visi jie buvo LDK gyventojai, tik kitos tautybės…

  17. Endriu... parašė:

    na, iš esmės Lenkija mus ,,taikos“ būdu užkariavo (čia aš nenoriu kaip istorikas plėtotis per smarkiai) bet pagal 1386 – 1389 m. žemėlapius visos mūsiškės žemės perėjo Polonijai…ir nuo tada ten buvo Lenkija (tik su LDK vardu tokiu paviršutiniu)…Užkariavimai neretai vyksta ir diplomatinėmis formomis, čia tinka Šiaurės Prancūzijos ir Burgundijos pavyzdys, kur didžioji XI – XV a. esamų žemių pirklausė anglams, ir ką jie norėjo ten tą darė, ir visai nesvarbu, kad vadinosi jie prancūzais, bet esmė kokia, viskas spręsta Londone ir ne kitaip….o iš esmės aš kalbėjau, kad tiek Vilniuj darė įtakos rusai, tiek švedai, tiek vokiečiai, tiek prancūzai ir taip toliau, vienu žodžiu kas per mus žygiavo tas ir visas šiūkšles paliko…

  18. stepas parašė:

    Visi visur didmiesčiai tokie. Senai rodė slėpinių laidą apie Krokuvą ar Varšuvą neišėjo žiūrėt tai nepamenu, kur ištisinis paveldas lietuviškas. Ir nereikia čia ašarot bei skiest apie kažkokias šiukšles.

  19. Valentina parašė:

    Šiaip niekas čia ir neašaroja, o komentatorių nuomones gali ir nesutapti. Beje, tamsta geba atskirti „šiukšles“ nuo „paveldo“ ? Tam tikrais atžvilgiais, tai, kas kitiem atrodo šiukšlė, kai kam gali būti viso gyvenimo tirinnėjimų objektas…

  20. Vitalij parašė:

    Įdomų,po kelių metų žmonės pradės domėtis kuriame tilte stovėjo tarybinių kareivių skulptūros,jeigu Zuokas pasiduos?

  21. Darius parašė:

    Matomai caro činovnikai statydami šį „paminklą“ sudarkė tikrą istorinį paveldą .. labai jau gilūs ir dideli pamatai..

  22. Anonimas parašė:

    Valentina, žaviuosi Jūsų straipsniais. Jie labai kartais gelbėja:), nuo nežinojimo:). Ačiūū.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.