Vilniaus mečetė

2010 m. vasario 26 d. Valentina paskelbė kategorijose: SENOJO VILNIAUS VAIZDŲ KAITA
Žymos: , ,

Sveiki,

Nesenai spaudoje teko skaityti apie Vilniaus totorių siekius atstatyti savo maldos namus. Jau tada pagalvojau, kad šio, kadaise stovėjusio Lukiškių priemiestyje, kultinio pastato nuotrauką teko matyti. Paieškojau ir radau. Tad šį kartą keli žodžiai iš Vilniaus mečetės istorijos.

Tikriausiai daugelis mūsų išgirdęs žodį „mečetė“ įsivaizduos puošnius mūrinius maldos namus Liubarto gatvėje. Tačiau tai yra karaimų maldos namai – kenesa.

Lukiškės – nuo totoriaus „Lukos“ vardo?

 XIV – XV a. vakariniame Lukiškių pakraštyje apsigyveno totoriai. Pasak Lietuvos totorių bendruomenės pirmininko Ado Jakubausko, netgi Lukiškių pavadinimas yra kilęs nuo XVI a. čia gyvenusių brolių Izmailo ir Tahatato Kutmaševičių, kurie valdė šią vietą, senelio Lukos vardo. XVI a. Lukiškėse jau buvo pastatyta totorių mečetė, aplink kurią išsidėstė kapinės. Nuo Žygimanto Augusto laikų medinė totorių mečetė Lukiškių priemiestyje buvo svarbi visai Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės totorių bendruomenei. Savo stiliumi ji buvo kukli. 1581 m. nežinomas laiško vokiečių humanistui Dovydui Chitraeusui autorius viešėjo mečetėje kartu su Janu Gambratu iš Štralzundo, Vilniaus piliečiu ir pirkliu. Jis buvo sužavėtas šventovės interjeru – „saikingu, kukliu, be prabangos ir bet kokio Dievo ar piktosios dvasios vaizdavimo“. Laiško autorius pažymėjo, jog maldai totoriai rinkdavosi penktadieniais, taip jo manymu, norėję pabrėžti savo skirtingumą nuo žydų ir krikščionių.

Šaltiniai byloja…

Vidinę Vilniaus mečetės dalį 1781 m. nupiešė Pranciškus Smuglevičius. Jo piešinyje vaizduojamas maldos momentas – musulmonai sedi dviem eilėm ir, vadovaujami mulos, meldžiasi.

Garsioje J. Oziemblausko (J. Oziemblowski) litografijoje pavaizduotas didelis stačiakampis pastatas su kolonomis fasade, stačiu kūgio formos stogu ir minaretu jo centre; galėjo būti pastatytas arba restauruotas XVIII a. pabaigoje, kai mečetės atstatymu rūpinosi Aleksandras bei Juozapas Sulkevičiai. XIX a. viduryje jį pakeitė neišvaizdus pastatas, kurį architektas Julijus Klosas apibūdino taip: „Mahometo kulto sujungimo su lenkiškos statybos tradicijomis pavyzdys“.

A. Kirkoras 1859 m. taip sakė apie totorių mečetę: „Maža, skurdi, medinė mečetė su drožinėta galerija viršuje ir miniatiūriniu minaretu, kuriame matėsi musulmonų herbas…“

Siekiai pastatyti mūrinę mečetę  

1900 m. parapijos bendruomenė ėmėsi žygių, kad apgriuvusios mečetės vietoje iškiltų nauja mūrinė mečetė, nes šiame kvartale mediniai pastatai pamažu nyko. Tačiau projektu rūpinęsis atsargos pulkininkas Konstantinas Kričinskis netrukus mirė ir mečetės statybos reikalas liko nesutvarkytas. Sunykusią totorių mečetę mini ir F. Dobrianskis 1906 m. knygoje „Apie Lietuvos totorius“. Jis mini ne tik sunykusį maldos namų interjerą, tačiau ireksterjerą.

Prie mūrinės mečetės statybų grįžta tik 1911 m. Buvo užsakytas projektas pas žinoma architektą totorių Steponą Kričinskį, suprojektavusį Sankt Peterburgo mečetę. Bendruomenė buvo surinkusi 20 tūkstančių rublių. Tačiau prasidėjus Pirmam Pasauliniam karui pinigai dingo, o idėja pastatyti mečetę liko vėl neįgyvendinta.

Vienoje 1930 m. nuotraukoje galima matyti rekonstruotą medinę mečetę. Šioje nuotraukoje vaizduojama šventinė liturgija, skirta Lenkijos prezidento Ignaco Moscickio viešnagei.

Medinė totorių mečetė ir kapinės buvo sunaikintos sovietmečiu, kada prasidėjo Vilniaus miesto plėtra. Liudininkai mini, kad kai kurie paminkliniai akmenys buvo vežami perdirbimui į vieną tuometinę įmonę, buvo išniekinti ir žmonių kaulai.

Galbūt šioje 1931 metų potvinio nuotraukoje irgi matosi Vilniaus mečetės minaretas?

 2009 metais rastas Vilniaus mečetės eskizas

2009 m. vasario viduryje buvo surastas Stepono Kričinskio Vilniaus mečetės projekto eskizas. Tai turėjo būti didelė ir puošni mečetė, kuri savo grožiu būtų galėjusi papuošti miestą.

 

Eskizą išsaugojo bendruomenės narė Felicija Makaveckienė, gyvenanti Žadiškių kaime, Alytaus rajone.

Buvusios mečetės vietoje memorialinė lenta

2009 metų birželio mėnesį Vilniuje ant Puslaidininkių fizikos instituto pastato (Goštauto g. 11) buvo iškilmingai atidengta memorialinė lenta su užrašu: „Šioje vietoje nuo XVI amžiaus buvo Lietuvos totorių maldos namai – mečetė ir kapinės. 1968 metais sovietmečio valdžios sprendimu mečetė nugriauta, kapinės sunaikintos“.

Rašydama straipsnį naudojau:

Bairašauskaitė T. Lietuvos totoriai XIX a., Vilnius, 1996.

Добрянский Ф. Н. О Литовских татарах, Вильна 1906.

http://www.tbn.lt/web_doc/Zurnalas%20Tautines%20bendrijos%20-%2030-%20web.pdf

http://www.tbn.lt/web_doc/Laikra71.pdf

http://www.tbn.lt/web_doc/1-3%202009%20web%5B1%5D.pdf

http://www.kpd.lt/epd2009/index.php/lt/kitoks-pveldas/totoriu-paveldas

Komentarai
  1. Irena parašė:

    Ačiū, Valentina, kad nuolat giliniesi į senojo Vilniaus istoriją ir tuo nuoširdžiai daliniesi su mumis… Sėkmės Tau!

    Vilniaus senųjų vardų tyrinėtojas Jonas Jurkštas sieja Lukiškių pavadinimą su lankomis, tinkamomis žvejybai („luki“), kiti (Vidas Poškus) – su lietuvišku žodžiu „laukas“ ar totorių lanku – „luk“ (totoriai saugoję vakarinę Vilniaus priemiesčių pusę) ar net su jų daržuose augintais svogūnais:)) – irgi „luk“… Įdomus ir šis ilgokas Vykinto Vaitkevičiaus straipsnio fragmentas apie pačias Lukiškes, ne tik jų pavadinimo kilmę:

    Lukiškės. Šventas miškas legendų cikle apie Vilniaus įkūrimą lokalizuojamas tarp Vilnios (tekėjusios senąja vaga, žemupyje – Vrublevskio g. kryptis) ir Lukiškių priemiesčio (ten las był nad Wilją podle puszkarniej, aż do Lukiszek, 1582 m.). Detalizuodamas padavimus, M. Strijkovskis toliau rašė, kad šiame miške buvo mirusių kunigaikščių deginimo vieta, o visą šią girią dievams paskyrė didysis kunigaikštis Gediminas ir joje apgyvendino senosios religijos dvasininkus, kurie ten meldėsi už mirusių kunigaikščių vėles, taip pat žalčius, vadinamus Gyvatėmis ir Žemininkais, penėjo ir augino kaip namų dievaičius.
    Sprendžiant iš atskirų pastatų pastatymo datų ir ikonografinės medžiagos, Puškarnia ir likęs plotas iki Neries (į šiaurę) bei Lukiškių (į vakarus) tik XVI a. imtas intensyviau apgyvendinti. Iš XVII a. vidurio planų ir kitos istorinės medžiagos akivaizdžiai matyti, kad Lukiškėmis XV–XVI a. dar buvo vadinama didelė teritorija į vakarus nuo miesto, iki pat Žemųjų Panerių. Radvilų valdoma jų dalis (šiaurėje, su Vingiu) vadinta Didžiosiomis, o Astikų (pietuose) – Mažosiomis Lukiškėmis. 1646 ir 1648 m. planuose Lukiškėse dar nupiešti dideli miško masyvai –ties Vingiu ir palei Neries pakrantę upe žemyn.
    Lukiškių pavadinimo kilmė tiksliai nenustatyta. Lietuvos Metrikos įrašuose vartojama forma на Луце, влизко реки Вели (1499), 3 Вильни на Луце(1524) rodytų, kad senasis vietos pavadinimas galėjo būti *Luka (lenkti, lankas, linkis; plg. łąka „pieva“, лук „lankas“). Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į luknas reikšmę „[tas,] kurio ragai eina į šalis“, – miesto atžvilgiu Lukiškės Neries vingiais iš tiesų išsišakoja į du ragus.
    Aukštumos kraštas Lukiškių ribose, Neries kairiajame krante, Z. Sierakausko ir M. K. Čiurlionio g. rajone, buvo vadinamas Velnio kalnu, vėliau – Pamėnkalniu. Jau 1441 m. didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio privilegijoje Vilniaus miestiečiams šis kalnas minimas kaip orientyras (ipa usque ad fluvium Wilia ab vna et a Czarthowahora vsq ad Lukyschky partibus). Pavadinimas Góra Czartowa fiksuojamas ir vėliau. XVII a. atsiranda ir semantiškai jam giminiškas Pamėnkalnio vardas (pamėnas „šmėkla, pamėklė“).
    Istorinėse Lukiškėse, Neries kairiajame krante, Gerosios Vilties transporto žiedo rajone, prof. A. Luchtano duomenimis, XX a. pradžioje būta ir Kurganų gatvės. Galbūt vietovardis mena dabar nežinomą, veikiausiai sunaikintą, priešistorinį laidojimo paminklą?

    Senosios Vilniaus šventvietės
    VYKINTAS VAITKEVIČIUS
    Šiaurės Atėnai. 2003-11-15 nr. 676

  2. walentina parašė:

    Irena, ačiū labai už tokį ilga ir išsamų komentarą! Labai smagu, kad jie papildo įrašą apie Lukiškės, o aš „atradau“ sau naujų šaltinių 🙂

  3. grumlinas parašė:

    Labai įdomiai žiūrisi mečetės balkone susispietusios moteriškės – esu matęs kelias mečetes, bet su balkonu pirmąkart. Kažkiek šituo balkonu primena Kairo žydų sinagogą, kur irgi būdavo moterys ir vaikai, kad kokios kebeknės atveju netrukdytų vyrams padaryti tvarką

  4. walentina parašė:

    Kiek žinau, balkonas – moterų vieta. Sinagogoje irgi. Teko apsilankyti.

  5. iseivis parašė:

    Kalbant apie Lukiskiu, kaip sventos giraites etimologini aiskinima,- reikia pridurti, kad lotyniskuose LDK dokumentose tokios sventos giraites ar laukeliai ivardijami lotynisku terminu – lukus (luka).

  6. […] Vilniaus mečetė. Aut. Valentina. Publ. gidas.wordpress.com Category: Nuorodos […]

  7. Endriu... parašė:

    Balkonai sinagogose yra daug kur, ne tik pas mus ar Kaire…tai priklausoma pastato dalis, nes kaip kitaip moderys dalyvaus pamaldose.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.