Sveiki,

Prieš kurį laiką internete suradau vieną įdomų senojo Vilniaus nuotrauką-atviruką. Jame užfiksuoti gražūs mediniai pastatai. Atvirukas įvardintas kaip „Šveicariškas sodas Vilniuje“. Iki tol niekada neteko matyti jokių šio sodo nuotraukų, todėl pasidomėjau ir štai ką radau.

 1766 m. Seimui uždraudus statyti medinius pastatus Vilniaus mieste, tokio tipo architektūra buvo išstumta į užmiestį, priemiesčius (Antakalnį, Tuskulėnus, Žvėryną, Vingio slėnį ir kt.). Tačiau ilgainiui, Vilnių nepalenkė ir visos Europos tendencija – grįžimo į gamtą poreikis, pagimdęs naują miesto viziją ir net naują miesto tipą – „miestą sodą“. Greta senųjų kvartalų atsirado žalumoje skendinčių vilų rajonai. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje statyti mediniai namai yra jau kapitalistinio miesto rekreacinės kultūros ženklai. Žalumos apsupti kotedžai Vilniuje buvo vadinami vilomis, nors jose gyventa ištisus metus. Link tų vilų ėjo populiarūs viduriniosios klasės pasivaikščiojimo maršrutai. Vienas jų buvo Rasų kryptimi. Išėjęs iš miesto pro Aušros vartus ir pasukęs į kaire žmogus išvysdavo žavų vaizdą į miestą, ypač vakarais, kai saulėlydžio horizonte bolavo bažnyčių bokštai ir tolimi miškai. Kiek toliau kairėje geležinkelio pusėje plytėjo Paplaujos slėnis, nusėtas mediniais nameliais, skęstančiais soduose, kurį amžininkai lygino su šveicariškos gamtos grožiu. Būtent čia, dabartinės Subačiaus gatvės gale, įsikūrė taip vadinamas Šveicariškas sodas. Prie Kopanicos kalno 1870 m. buvo pastatyta Lipskių alaus darykla (projektavo I. Levickis). Greta alaus daryklos fabrikantai Lipskiai įkūrė sodą, vadinama Šveicarišku. Tais pačiais 1870 m. I. Levickis suprojektavo ir pastatė medinį restoranėlį. 1896 m. vasarį alaus daryklos kieme kilęs gaisras padarė nemažai nuostolių. Tais pačiais metais pagal architekto A. Polozovo projektą buvo perstatyta ir išplėsta alaus darykla, o 1898 m. Šveicariškame sode pastatyti vasaros teatro ir kėglinės paviljonai. 1899 m. pradėjo veikti naujas restoranėlis. XX a. pradžioje sode veikė bufetas ir nedidelė valgykla, mažas teatras su koncertų sale, buvo nutiesti takai, įrengtas fontanas, įvestas elektros apšvietimas.

Sodas iki mūsų dienų neišliko. Kada tiksliai ir dėl ko jis sunyko neradau.

Rašydama straipsnį naudojau:

Laučkaitė L. Užmirštas medinis Vilnius (http://www.culture.lt/7md/?leid_id=727&kas=straipsnis&st_id=6409)

Vilniaus vaizdų atvirukai 1898-1915, Vilnius, 2005.

Šį kartą tiek,

Valentina.

Komentarai
  1. linaskranauskas parašė:

    tokiais atvejais prisimenu gėdą dėl naikinamų sodybų žvėryne, žirmūnuose, šnipiškėse, net prie žalgirio stadiono (Juozapavičiaus g!!) yra dar kvartalėlis – irgi jau aptvertas.. šlykštu.

  2. walentina parašė:

    Taip, miestas dabar gyvena naują etapą, o į senas „vilų“ tradicijas taip pagarbiai nežiūri. Be to, užmiesčio rezidencijos pasislinko toliau, o tas kas buvo užmiesčiu dabar tapo vos ne centru…

  3. Ina parašė:

    Kurioje vietoje tas sodas buvo?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.