Kolonų apsuptyje arba Mažosios aulos istorija

2010 m. sausio 11 d. Valentina paskelbė kategorijose: VILNIAUS UNIVERSITETAS
Žymos:

Sveiki,

Praeitais metais su kolega Raimondu lenkėme Vilniaus universiteto Teatro salę ir Mažąją aulą. Fotoreportažą iš Teatro salės jau paskelbiau. Tad šį kartą keliausime į Mažąją aulą.

„Puošniausios Vilniaus salės“ statybos

Didysis kiemas. P. Smuglevičiaus piešinio fragmentas.

Senoji Universiteto aula, statyta 1574 m., buvo šiaurinio Didžiojo kiemo sparno antrame aukšte (dabartinio Vilniaus universiteto bibliotekos kultūros paveldo skyrių kaimynystėje). Po XVIII a. gaisro ji sunyko.  Naujos aulos statyboms buvo pasirinkta kita vieta – šalia Šv. Jonų bažnyčios varpinės. Šioje vietoje buvo dviejų aukštų klebonijos pastatas, kurį statybų metų teko nugriauti. Naujoji aula buvo pradėta statyti 1761 m. Spėjama, kad ją suprojektavo ir pastatė J. K. Glaubicas. Statybos buvo baigtos 1762 m. birželio 1 d. ir pirmu renginiu naujojoje salėje tapo moralinės filosofijos etikos profesoriaus T. Mackevičiaus daktaro disertacijos gynimas.

Ši, amžininkų žodžiais puošniausia Vilnaius salė buvo naudojama ir valstybės reprezentacijai (pavyzdžiui, 1765 m. gegužės mėnesį joje vyko LDK vyriausiojo tribunolo sesija).

Iš kiemo pusės į aulą buvo tris įėjimai su laiptais. Naujoji aula buvo trijų aukštų, su geldiniais skliautais, kurių viduryje, ant mūro, nutapyta deivė Atėnė Paladė. Salės gilumoje, ant dviejų laiptų pakylos, stovėjo drožinėta katedra, greta – stalas, raudona gelumbe apmuštas krėslas ir trys oda aptrauktos kėdės. Pasieniais buvo įtaisyti drožinėti mediniai suolai su atlošais, o pačias sienas puošė 20 portretų (popiežiaus Grigaliaus XIII, vyskupo V. Protasevičiaus, vyskupo M. Giedraičio, P. Skargos, M. Sarbievijaus bei kitų žinomų asmenų) auksuotuose rėmuose.

Įrengta biblioteka

Akademijos kiemas. J. K. Vilčinskio litografijos fragmentas.

1804 m. Universiteto aula persikėlė į P. Smuglevičiaus salę, senoji aula sunyko ir virto nenaudojamų daiktų sandėliu. Rusijos imperijos Vakarinių gubernijų švietimo ir mokslo globėjas kunigaikštis A. Čartoriskis 1810 m. pasiūlė rektoriui senąją aulą perstatyti ir pritaikyti Universiteto bibliotekai. 1811 m. rekonstrukcijos darbams buvo pristatytas architektūros profesoriaus M. Šulco projektas. Pagal šį projektą salę turėjo juosti trijų aukštų galerijos, skirtos atviroms knygų lentynoms. Pirmojo aukšto galerija turėjo remtis į dvidešimt du masyvius piliorius, antrojo – į dvidešimt dvi jonėnines kolonas, laikančias viršutinės galerijos parapetą. Salės viduryje turėjo būti palikta atvira erdvė. Pjedestalai iš dirbtinio marmuro, kolonų bazės – juodos, kamienai geltono dirbtinio marmuro, kapiteliai paauksuoti, karnizas baltas, su paauksuotais dantukais. Skliauto viduryje turėjo būti žibintas (nedidelis bokštelis), per kurį galėtų patekti dienos šviesa. Tačiau šis brangus projektas nebuvo realizuotas. Tik abiejose salės galuose buvo įtaisyti dideli pusapskritimiai langai, kuriuos galima matyti nepakitusius iki mūsų dienų.

1814 m. A. Čartoriskis dar kartą įsakė  pakeisti bibliotekos salės projektą. Senoji aula buvo padalinta į dvi sales: apatinė buvo suskliausta pirmojo aukšto galerijos lygyje ir paskirta bibliotekos sandėliams. Statybas prižiūrėti buvo pavesta tuomet dar pradedančiam architektui studentui K. Podčašinskiui. Viršutinės salės kolonų kapitelius ir frizo ornamentiką sukūrė skulptorius K. Jelskis. Tapytojas J. Glovackis dekoravo naująją bibliotekos salę sienine tapyba pagal K. Podčašinskio projektą – skliautuose nutapė 136 kvadratinius kasetonus su rozetėmis augaliniuose rėmuose, imituojančiuose drožybą. Skliautų galuose, pailgose kasetonuose, J. Glovackis įkomponavo 32 šlovės ir genijų alegorijas, o skliautų apačioje – meandro frizą. Kolonų salė įgavo lietuviško klasicizmo bruožų.

Nuo Vilniaus universiteto uždarymo iki mūsų dienų

Nuo Vilniaus univiersiteto uždarymo 1832 m. iki 1842 m. salė priklausė Medicinos-chirurgijos akademijai, vėliau buvo paversta Vilniaus pirmosios gimnazijos aktų sale. Tuomet klasicistinė aulos tapyba buvo pakeista ampyrine.

1929 m., Universitetui švenčiant 350 metų jubiliejų, aulą papuošė skulptoriaus K. Jelskio XIX a. pradžioje sukurti  šešiolikos garsiausių Universiteto profesorių biustai. Anksčiau jie puošė P. Smuglevičiaus salėje. Iki mūsų dienų išliko tik penki biustai, kitus, pagal išlikusią istoriografiją atkūrė skulptorius J. Jagėla. 1979 m. restauracijos metu salėje atstatyta klasicistinė XIX a. pradžios lubų tapyba.

Tais pačiais metais „Vilniaus vargonų dirbtuvėje“ restauruoti senieji vargonai. XVIII a. jie puošė Pranciškonų bažnyčią. 1864 m. Rusijos carinei valdžiai uždarius šią bažnyčią, vargonai buvo perkelti į vieną iš Šv. Jonų bažnyčios koplyčių. XIX a. pabaigoje iš senųjų vargonų liko tik barokinė prospekto dalis.

Rašydama straipsnį naudojau:

Vilniaus universiteto rūmai, Vilnius, 1979 .

Bulotaitė N. Vadovas po senuosius Vilniaus universiteto rūmus, Vilnius, 2004.

http://www.mb.vu.lt/kiemeliai/vu/aula/infolt.html

http://www.vargonai.lt/vargonai_aulos.htm

Šį kartą tiek,

Valentina.

Komentarų nėra

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.