Halės turgavietės istorija

2009 m. gruodžio 9 d. Valentina paskelbė kategorijose: SENOJO VILNIAUS VAIZDŲ KAITA
Žymos: ,

Sveiki,

Pastaruoju metu pakeičiau važiavimo namo maršrutą, todėl beveik kasdien apsilankau stotelėje, esančioje šalia Halės turgavietės. Kartą pamąsčiau, ką žinau apie šią vietą? Nieko. Todėl paieškojau ir čia pateikiu viską, ką  man pavyko surasti…

M. Morelovskio sudarytame miesto gynybinių įtvirtinimų plane dabartinėje Halės turgaus vietoje galima matyti du netaisyklingų bastionų kontūrus, kas nurodo, jog šioje vietoje ėjo miestą juosusi gynybinė siena. Dažnaiusiai, pastatų šalia jos nebūdavo.

2003 m. Vilniuje, Halės turgavietės teritorijoje (Pylimo-Bazilijonų g.), buvo atlikti archeologiniai tyrinėjimai, davę vertingos informacijos apie šios vietos apgyvendinimą ir kitokį panaudojimą.

Rekonstruojant Halės turgavietę, buvo aptiktos daugiau kaip prieš 300 metų statyto namo liekanos, nors manyta, jog XVII a. pastatų toje vietoje nebūta.

Istorinės žinios apie Halės turgavietės teritoriją yra labai menkos. Minima, kad XVIII a. pabaigoje čia buvo nedidelis dvarelis. XIX a. antrojoje pusėje šioje vietoje jau veikė javų turgus. 1904-1906 m. pastatytas metalinių konstrukcijų Halės pastatas, kuris su nedideliais plano pakeitimais išliko iki šių dienų. Pastatas buvo atidarytas 1906 m. ir tuometiniame Vilniuje tai buvo vienas iš moderniausių pastatų, kuriame buvo pritaikyta nemažai techninių sprendimų – plieninės ir gelžbetoninės konstrukcijos, sudėtingo profilio arkos. Pastatą projektavo inžinierius ir architektas Vaclavas Michnevičius. Įdomu ir tai, kad tai vienintelis tokio tipo konstrukcijos, kurioje naudojamos metalo santvaros, pavyzdys Lietuvoje.

Atliekant tyrinėjimus, buvo rasta nemažai įvairių amžių buitinių šiukšlių, XVIII – XIX a. datuotinos buitinės keramikos pavyzdžių, kartais dekoruotų žalia bei geltona glazūra, XVII a. pradžios ūkinės paskirties pastato ir rūsio patalpų liekanų, užverstų buitinėmis šiukšlėmis, stiklinių XVII – XIX a. indų, XVI – XVII a. olandiškų ir lygių čerpių, keletas geležies dirbinių (bato pasagėlė ir kaltinių vinių) bei kitų radinių.

Tiek informacijos šį kartą,

Pagarbiai,

Valentina.

Rašydama straipsnį naudojau:

Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais, Vilnius, 2005.

http://www.lis.lt/print.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=19&ArchyvasPSL=14&ArchyvasKiekis=1

http://lt.wikipedia.org/wiki/Wac%C5%82aw_Michniewicz

http://www.jonbiblioteka.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=99:michnevicius-vaclovas&catid=61:krastieciai&Itemid=83

http://www.miestai.net/forumas/

Komentarai
  1. mdalius parašė:

    Gražus pastatas 🙂

  2. walentina parašė:

    Man irgi gražus. Galbūt tuo, kad tokių pastatų (turiu omeny, to laikotarpio ir to stiliaus) Lietuvoje turime nedaug.

  3. labaslietuva parašė:

    Antrojoje desineje puseje nesimato pastatu. Netilpo i kadra?

  4. walentina parašė:

    Gal. Nesiaiškinau dėl tų pastatų 🙂

  5. […] Praėjusį penktadienį galutinai atradau Halės turgavietę, kuri tapo nebemiela po ekletiškosios Zuoko rekostrukcijos 2006m. Tada, po poros metų remonto didžioji dešinėje esančių prekyviečių dalis po atviru dangumi buvo pakišta po stogu, plotas suskirstytas į kišeninius kiosko tipo kambarėlius, o ten įkurdintos kinietiškų rūbų, beveidžių lietuviškos konditerijos parduotuvėlių ir panašaus pobūdžio įstaigos. Ir turgus tapo panašus į požeminį praėjimą… Pamiršau Halės turgavietę. Tačiau vėl prisiminiau prieš gerus metus. Priežastis – antros salės gale esanti ekologiškų maisto produktų parduotuvėlė (kuri dabar tapo tiesiog kelių ūkininkų produkcijos prekybos vieta) į kurią, kaip į pamaldas važiuodavau kiekvieną sekmadienį. Tada draugas užrodė sūdytais lašiniais prekiaujantį žmogų (kai įeinį pro centrinį įėjimą stovi iš karto po dešinę). O štai penktadienį radau naujakurį – mažą kepyklėlę. Dar nežinau kaip jų produkcija, tačiau pats procesas įkvepia. Pro atviras duris tvoskia pečių šilumą, kuri sušildo gerą gabalą mėsos paviljono, pirmame plane pasitikėjimą kelianti stambi moteris „atleidžia pirkėjus“, o už jos gyvai ir labai mikliai gaminamas kitas pečiaus „užpildas“ (kai aš buvau, gamino kibinus). Tačiau galutiniai Halę atradau lauko prekeivių veiduose –tikri Vilniaus krašto gyventojai, atvažiavę priemiestiniais traukiniais, tikriausiai, kaip ir prieš šimtą metų, prekiauja grybais, putino uogomis ir antaniniais obuoliais. Autentika. Rasite juos lauke. Ačiū rekonstrukcijos autoriams, jie dabar glaudžiasi lauke prie stiklinių pastato sienų. Jų mažiau, nei prieš 10 metų, tačiau veidai tie patys. Užsukite –susipažinsite. PS Pasidomėjau Halės turgavietės istorija – štai ką radau. […]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.