Elgetų brolija senajame Vilniuje

2009 m. gruodžio 1 d. Valentina paskelbė kategorijose: VILNIUS
Žymos:

Sveiki,

Šį kartą nusprendžiau parašyti apie elgetavimą senajame Vilniuje. Vis dažniau pasirodo svarstymų apie marginalines (paribio) grupes mūsų dienomis – apie jų problemas ir grėsmes miestui bei visuomenei, pasirodo net ir pasiūlymų dėl benamių naudojimosi viešuoju transportu. Todėl nusprendžiau pasidomėti, o kaip buvo seniau. Juolab, kad teko girdėti, kad elgetos viduramžiais turėjo savo cechą, kas liudija apie gerai išvystytą organizaciją! Pasidomėjau ir supratau, kad neteisinga vadinti elgetų susivienijimo cechu – pagal savo pobūdį jis buvo veikiau brolija arba kažkas tarp brolijos ir cecho. Tačiau apie viską iš pradžių…

S. Fleury. Pranciškonų gatvės turgus.

Anuomet ši visuomenės grupė buvo skirstoma į tikruosius elgetas ir apsimetėlius. Kaip nurodo kai kurie tyrinėtojai, šis reiškinys Europoje buvo siejamas su Reformacijos pradžia, kai pradėjo keistis socialinės apsaugos sistema. Tikrieji elgetos, ne taip kaip valkatos, buvo priskiriami prie garbingų marginalinės grupės atstovų kategorijos. Tai siejama ir su išmaldos davimu katalikiškoje visuomenėje, kaip meilės artimui išraiška. Tikrasis elgeta – tai žmogus, kuris dėl smurto, senatvės, fizinės ar psichinės negalios nebegali būti pilnateisiu visuomenės nariu. Tačiau šalia tokių žmonių atsirasdavo ir apsimetėlių, kurie suvaidindavo negalią tam, kad pasipelnytų lengviausiu būdu. Netikrų elgetų buvo kelis kartus daugiau, nei tikrų.

Antokolskio gatvė.

Dėl savo gyvenimo būdo, elgetos buvo labiausiai pastebimi skurdo visuomenės atstovai, kurie sukeldavo miestui tam tikrų problemų. Nenuostabu, kad miesto valdžia nuo seno stengėsi sukontroliuoti šią marginalinę visuomenės grupę. Pastebėta, jog elgetų gyvenimo ritmas priklausė nuo miesto – didžiųjų mugių ir religinių švenčių dienomis į miestą plūsdavo minios vargšų išmaldos prašyti. Būrius elgetų pritraukdavo ir turtingų miestiečių laidotuvės, per kurias būdavo gausiai dalijama išmalda. Tradiciškai bažnyčios (cerkvės) vykdė socialinę rūpybą, propaguodavo mielaširdingumą ir tuo pagrindu steigdavo prieglaudas (špitoles). Pavyzdžiui, Šv. Trejybės špitolei prie Dominikonų bažnyčios išlaikyti lėšos buvo skiriamos iš Hozijaus pastatyto tilto pajamų. Šioje didžiausioje miesto špitolėje 1642 m. gyveno 60 moterų ir 13 vyrų. Kiti vienuolynai ir bažnyčios  turėjo mažesnį globotinių skaičių. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, jog vien tik bažnyčios šių problemų išspręsti nebuvo pajėgios. Tyrinėtojai nurodo, jog Europoje elgetų kontrolei net buvo pradėti steigti priverstiniai pataisos namai, o miestiečiams buvo išleisti nuostatai apie kryptingą išmaldos davimą.

Aušros vartai.

Vilniuje žinomas kitoks elgetų kontrolės mechanizmas – brolijos įsteigimas. Mūsų istoriografijoje gana mažai tyrinėtas šis socialinis reiškinys, todėl iki šiol yra daugiau klausimų negu atsakymų. A. Ragausko straipsnyje plačiai aptariama elgetų organizacija. Autorius iškelia sau tikslą išaiškinti, kas gi buvo šaltiniuose minima elgetų organizacija – brolija ar cechas. Istoriografijoje vienareikšmiškai vartojama elgetų cecho sąvoka. Mįslinga ir pati brolijos įsteigimo data. Kai kurie tyrinėtojai nesiekia ieškoti teisybės ir priima teiginį apie organizacijos įsteigimą Žygimanto Augusto laikais. Tačiau A. Ragauskas nurodo, jog tai tėra šaltiniais nepagrįstos spėlionės. Apie brolijos steigimą sužinome iš 1784 m. Šv. Jonų parapijos vizitacijos akto, kuriame išliko privilegijos nuorašas. 1636 m. rugpjūčio 23 d. brolijos statutą patvirtino miesto valdžia (vaitas ir magistratas), o rugsėjo 23 d. – karalius Vladislovas IV Vaza. Iš privilegijos teksto galima matyti, jog organizacijos steigimą ir statutą inicijavo ne patys elgetos, o miesto valdžia, kuri lenkiškai surašė visą tvarką ir paprašė valdovo pasirašyti. Taip pat miesto valdžia prašė valdovo, kad jis atleistų elgetų susirinkimams skirtą patalpą nuo vienos iš miesto prievolių (svečių apgyvendinimo namuose).

Senojo Vilniaus kiemas.

Iš kur atsiranda elgetų brolijos statuto panašumų į cecho? A. Ragauskas nurodo, kad visų pirmą, brolijos statutą rengė miesto valdininkai, kurie geriausiai išmanė apie amatininkų cechus ir pirklių gildijas. Todėl ir vargšų brolijos statutas buvo parengtas pagal bendrą „trafaretą“. Antra, šie nuostatai „atspindi ne plintančias naujiesiems laikams būdingas elgetų represavimo, o viduramžiškas savivaldines tendencijas.“

Vilniaus geto turgus.

Pagal privilegiją, brolija rengdavo sueigas, kurioms vadovaudavo  keturi vyresnieji. Sueigos vykdavo kartą per mėnesį kurio nors rotušės piliečio namuose, kur buvo saugoma ir kasos bei dokumentų skrynelė. Jų metu iš kiekvieno brolijos nario būdavo renkama po grašį, o iš surinktos pinigų sumos užprašydavo dvejas mišias: vienas – už geradarius, dalinančius išmaldas, kitas – už mirusius savo brolijos narius. Mirusius laidodavo taipogi brolijos lėšomis. Kaip ir cechų, elgetų brolijos nariai privalėjo dalyvauti pamaldose. Nedalyvavęs ir neturintis pateisinamos priežasties narys mokėdavo baudą. Vyresnieji turėdavo visų gatvės elgetų sąrašus ir stebėdavo juos. Darbingi neturėjo teisės elgetauti – jiems surasdavo jų galimybes atitinkantį darbą. Į Vilnių iš svetur atvykę elgetos neturėdavo teisės prašyti išmaldos, kol neprisistatydavo vyresniesiems, kurie, esant reikalui, suteikdavo leidimą elgetauti mieste. Negalėdavo elgetauti ir gyvenantys špitolėje ligoniai. Vyresnieji taip pat turėdavo stebėti, kad brolijos nariai negirtautų, nedainuotų nepadorių dainų; moterims buvo draudžiama voliotis gatvėje, griauti praeivius, atvirai rodyti suluošintas pūliuojančias rankas ar kojas. Nepaklusę šioms taisyklėms turėdavo mokėti baudą. Tvarką prižiūrėdavo ir savotiški budeliai – botagininkai, kurie bausdavo netikrus elgetas ir nepaklusniuosius. Brolija turėjo savo raštininką, išrinktą iš pačių elgetų, kuris turėdavo mokėti lotynų kalbą, kad nereikėtų samdytis vertėjo.

Vežikai.

Vienas iš elgetų pajamų šaltinių buvo ryte, vakare ir dieną už mirusius skambinti varpais. Tas, kas užsakydavo skambinimą, mokėdavo ir už darbą. Todėl elgetų brolijoje turėjo būti po vieną varpininką kiekvienai bažnyčiai, cerkvei ir reformatų maldos namams.

Vilnietės.

1775 m. įsteigta LDK Špitolių komisija laikė savo tikslu sutvarkyti ir socialinę apsaugą. Buvo numatyta kiekvienoje vaivadijoje įsteigti dideles prieglaudas, o jose globoti ir gydyti tik neįgalius elgetas. Kiti turėtų dirbti viešuosius darbus. Nuo 1791 m. kovai su elgetomis buvo pasitelkta policija. Tačiau, kaip apibendrina A. Ragauskas, nepaisant visų pastangų XVIII a. pabaigoje Vilniuje elgetų vis daugėjo, o elgetavimu miesto ir priemiesčių gatvėse, prie bažnyčių, prie miesto sienų ir vartų, kapinėse vis daugiau vertėsi netikri elgetos. 1792 m. vykdoma politika numatė elgetas sugaudyti, prieglaudose palikti tik ligonius, o kitus įdarbinti.

1906 m. vasario 14 (27) d. "Vilniaus žinių" pranešimas apie elgetas.

Šį kartą tiek,

Valentina.

Rašydama straipsnį naudojau:

Vilniaus miesto istorija, Vilnius, 1968 m.

Ragauskas A. Iš Vilniaus miesto socialinio žemėlapio XVII a. pirmojoje pusėje-XVIII a.: elgetų organizacijos pobūdis. Istorija, Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai, 2007. (Naudotas internetinis straipsnio variantas iš CEEOL (Cultural and Eastern European Online Library) duomenų bazės).

Elgetos – žvilgsnis praeitin, užrašė H. Stukas (http://www.lass.lt/mz/200110/str12.htm)

Valenta A. Su elgetos krepsiu per istoriją (http://www.lass.lt/mz/200406/str11.htm)

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=27398

Komentarai
  1. egidijaus parašė:

    Visai nebloga iniciatyva suburti elgetas į broliją ar kokią kitą organizaciją. Galėtų būti įkurtas atskiras pagalbos elgetoms fondas, kuris ne tik remtų elgetas, bet organizuotų mokymus, pokalbius su psichologais, padėtų susitvarkyti dokumentus, susirasti darbą. Juk dažnai elgetos yra darbingi žmonės. O elgetauja dėl labai įvairių priežasčių. Jei sugebėtume tą naštą bent kiek palengvinti, elgetoms būtų lengviau išsitiesti. Nesakau, kad reikia juos remti pinigais, geriau išmokyti per naują gyventi be alkoholio, turint tikslų.

  2. Karvė parašė:

    Tikrai įdomus straipsnis. Pasirodo su elgetomis net viduramžiais buvo elgiamasi civilizuočiau, nei dabar…

  3. walentina parašė:

    Manau yra kažkokie prijektai šioje srityje, tačiau kaip dažnai būna, visuomenė jų nemato. Bėda ir tą, jog mūsų dienų elgetos yra kitokie – daugelis jų net nenori dirbti. Manau padeti tiems, kurie to pageidauja – būtina. Beje, kaip rašo jau minėtas A. Ragauskas, elgetų brolija nepasiteisino, galbūt iš dalies dėl to, jog buvo ne pačių elgetų iniciatyva, o primesta miesto valdžios…

  4. Jolita parašė:

    Niekas nesikeičia. Jei iš tikro elgetos būtų elgetos, mielai gi atriektum kąsnelį nuo savo pyrago. Bėda, kad tai skatina netikrų elgetų daugėjimą ir jų parazitavimą visuomenėje. Hm… skaudi žaizda.

  5. walentina parašė:

    Mūsų laikais tokios kategorijos (tikrieji elgetos ir apsimeteliai) vargu ar galėtų būti taikomos. Pati visuomenė pasikeitė. Reikėtų ieškoti kitų klasifikacijų ir sprendimo būdų. Tik svarbu nepamiršti, kad istorijoje jau egzistuoja patirtis, kuria galėtume pasinaudoti sprendžiant šias problemas…

  6. Joana parašė:

    Labai gaila,bet žmogaus-elgetos psichologinis kodas kitoks,negu savimi besirūpinančiojo… prieš II pasaulinį karą bent žemaitijoj elgetos melsdavosi už savo geradarį,t.y. už bet kokią auką pasimelsdavo.
    Pamėginkite paprašyti,kad dabar tai padarytų- nusijuoks, o kad pasiliųlytų pasimelsti pats (net prie bažnyčių)-negirdėjau. Dabar jie tiesiog „reikalauja“ aukoti, nesistengdami kaip nors „atsilyginti“.Visa visuomenė pasidarė daug labiau savanaudė,tai ir elgetos iš tų pačių.Gaila.
    Pasimelsti- tai jau „pasirūpinti“ kitu.Elgetaujančiųjų laisvės troškimas didesnis,negu dirbančiųjų:)

  7. […] This post was mentioned on Twitter by EžiukasVilniuje.lt, Vaidotas Ilgius. Vaidotas Ilgius said: RT @EziukasVilniuje: Elgetų brolija senajame Vilniuje http://is.gd/594DM […]

  8. Janina parašė:

    Penki metai po paskutinio komentaro.. Paribio žmonės..tikrai nežinojau tokio termino. Gražu.. Man iki šiolei jie vadinosi socialiai neįgalūs. Tik ne taip,kaip suprantamas mediciniškas terminas. Sakysim,nemokėjimas naudotis kompiuteriu padaro socialiai neįgaliu.. Naudojimasis juo yra tapęs būtinybe. (kaip naudosies mobiliaja pinigine Paysera ir t. t.) Kyla daugiau grėsmių asmeniniam saugumui.. Anksčiau žmogui nereikėjo keisti vaikystėje išmoktų žinių apie pasaulį nuo gimimo iki mirties. Maždaug nuo pereito amžiaus vidurio 50 proc.žinių gyvenimo tėkmėje tekdavo mokytis iš naujo. Dabar viskas kinta septynmyliais žingsniais, jei nesi tame,mikliai rasies paribyje. Ir nebus paguodos..nes jau taip išrodo, kad „pats kvailas“.. Tai ir yra kelionė paribio link.. Gerokai nesimpatiškas terminas marginalai.. Nėra ten jokių mugės linksmumų,veikiau ėjimas skustuvo ašmenimis.. Aš už paribį.. Tik kodėl visi suka akis į šalį eidami pro paribio gyventojus?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.