Iš senojo Vilniaus kanalizacijos istorijos

2009 m. lapkričio 10 d. Valentina paskelbė kategorijose: TIESIOG ĮDOMU, VILNIUS
Žymos: ,

Sveiki,

Šį kartą siūlau pasidomėti senojo Vilniaus kanalizacija. Turbūt nei vienas mūsų nesusimąstė kaip gi ji vystėsi mūsų mieste. O tai pasirodo gana įdomi istorija, kurios atskiri epizodai pasikartoja iki mūsų dienų. Kad ir retsykiais pasigirstantys gandai apie kanalizacijos nuotekų išsiliejimą į Nerį, Vilnelę tik atkartoja senojo Vilniaus miestiečių naudotą kanalizacijos mechanizmą.

ausros vartai S. Fleury

Nutekamieji grioviai Didžiojoje gatvėje. S. F. Fleury nuotrauka.

Prieš pradėdama rašyti šį straipsnį pasidomėjau istoriografija šia tema. Jos nėra daug. Vienas išsamiausių darbų yra Jono Jurkšto „Senojo Vilniaus vandenys“. Dalis jo yra prieinama internete. Šiek tiek faktų galima rasti M. Balinskio, A. Kirkoro ir kitų pirmųjų miesto istorikų darbuose.

149

Nutekamieji grioviai dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje.

Be senojo Vilniaus kanalizacijos J. Jurkštas dar paliečia tokią svarbią miestui problemą, kaip vandentiekio atsiradimas. Šia tema pavyko rasti kiek daugiau informacijos. Tačiau čia jos nepateiksiu. Šiame įraše pasižiūrėsime tik į kanalizacijos raidą.

prieKatedros2 kanalizacija

Kanalizacijos remontas prie Katedros.

Savo darbe J. Jurkštas kanalizacijos sąvoką vartoja kiek kitaip negu mes įpratę. Senojo miesto kanalizacija – „tai bet kokie miesto įrenginiai vandeniui ir kitkam nutekėti, kad ir patys primityviausi, apie kuriuos randame žinių.“ Vandentiekio ir kanalizacijos sąvokos mūsų laikais dažnai negalinčios egzistuoti viena be kitos, anuomet buvo suvokiamos atskirai. Senajame Vilniuje, kaip ir kituose miestuose, pirmiausiai iškildavo geriamojo vandens problema, o apie kanalizaciją tada dar nebuvo svarstyta.

Dauguma Vilniaus senamiesčio gatvių yra nuolaidžios – turi nuleidimą į Nerį ir Vilnelę, o smėlingas dirvožemis galėjo sugerti daug drėgmės, tai galima manyti, kad ilgą laiką vandens nutekėjimas miestui didelės problemos nesukėlė. Tačiau plečiantis miestui, tai darėsi vis didesnė problema. Tikslios kanalizacijos pradžios nustatyti nėra galimybių. Tai priklauso ir nuo skirtingų tyrinėtojų vartojamų sąvokų.

prieKatedros kanalizacija

Kanalizacijos remontas prie Katedros.

Dauguma miesto tyrinėtojų miesto kanalizacijos pradžią laiko 1642 m., kai Pilies gatvėje buvo iškasti grioviai, kurie turėjo nutraukti vandenį, nuolat užpildantį šalia stovinčių namų rūsius. Tačiau vienas 1523 m. dokumentas sako, kad kanauninkui Martynui iš Dušniko kapitula prie Vilnelės davė sklypą, kuriame jis galėjo pastatyti mūrinį namą bei prisižadėjo įrengti kanalus, kad ten pat gyvenę kanauninkai turėtų gerą kelią į pilį. Akivaizdu, jog ir ši data nėra galutinė.

Visus iki XIX a. iškastus kanalus galima sąlyginai suskirstyti į šių teritorijų:

1. Žemutinės pilies rajono kanalus – istoriškai ir geografiškai tai pati šlapiausia Vilniaus vieta, kurią nuolatos apsemdavo dažni potvyniai. Todėl jau XVII a. Katedros požemiai buvo nusausinti jiems įrengtais požeminiais kanalais. Šioje teritorijoje buvo iškasta keletas atvirų griovių ir uždarų kanalų, o Vilnelės atšaka panaudojama ir kanalizacijai.

Vingriai kanalizacija

Vingrio (Kačergos) upelio kanalas.

2. Vingrio (Kačergos) upelio kanalas – vienas reikšmingiausių miestui. Kokia buvo senoji jo vaga ir ar ji keitėsi – žinių nėra. XVI a. jis tekėjo išorine miesto sienos puse: pro Trakų, Neries (Vilnelės) ir Totorių vartus, o toliau, kiek nutoldamas nuo miesto sienos , įtekėjo į Nerį. Iki XVI a. pradžios Vingrio upelio vanduo buvo imamas gėrimui, vėliau, atsidūrus upeliui už miesto sienos, jis įgavo iš pradžių gynybinę paskirtį, o vėliau tapo kanalizacija. Ilgainiui jis ėmė prarasti savo vardą ir pradėtas vadinti Kačerga. Iš Vilniaus miesto detalių planų galima matyti, jog upelis iki XVIII a. pabaigos buvo atviras. Dažniausiai kanalus dengdavo dėl skleidžiamo blogo kvapo. Tai vykdavo palaipsniui, įtraukiant į šį procesą gretimų namų gyventojus. Tačiau Kačergos upelis buvo uždengtas visas vienu metu dėl jo gynybinės funkcijos.

3. Kiti miesto kanalai.

Be aukščiau išvardytų, autorius mini, jog Vilniuje iki XIX a. buvo ir kitų kanalų. Vienas iš jų ėjo dabartinėmis Universiteto ir Skapo gatvėmis į Nerį. Manoma, jog jis atsirado dar iki jėzuitų ordino panaikinimo. Apie jo egzistavimą byloja ir 1790 m. aktas, kuriame kalbama, jog kahalas (žydų bendruomenės vyresnybė) kasmet už leidimą išvesti savo kanalą Šv. Jono kolegijai moka nustatytą sumą pinigų. Žydų bendruomenei kanalas buvo reikalingas dėl jos gyvenamojoje teritorijoje buvusių pirčių, mokyklos, maldos namų ir kitų viešųjų vietų. 1826 m. kartu su Universiteto gatvės kanalu buvo įrengtas ir kanalas iš generalgubernatoriaus rūmų, vadinamas Rūmų kanalu. Jis ėjo iš rūmų per aikštę tiesiai į Universiteto kanalą.

Vilenskaja_St_1

Nuotekų grioviai Vilniaus gatvėje.

Savą kanalizaciją turėjo 1831 m. pastatyta Vilniaus citadelė (karinių įtvirtinimų teritorija), buvusi dabartinių Sporto rūmų – miesto elektrinės teritorijoje.

1854 m. pasirodo pirmosios žinios apie Gedimino prospekto mūrinį požeminį kanalą, kurį jau tada remontavo.

1860 m. raporte paminėtas kanalas prie įėjimo į Botanikos sodą (dabar Sereikiškių pakas). Čia pat paminėtas ir iki šiol nežinomas kanalas Šv. Jono gatve. Pasakyta, kad toje gatvėje prie vaistinės, prieš Gucevičiaus namus įlūžo medinio kanalo perdengimas.

Kanalizacijos tiesimas dabartinėje Maironio gatvėje.

1871 m. iškilo reikalas sutvarkyti odadirbių gatvės kanalą (dabar Maironio gatvės rajonas), nes nugriovus miestui priklausiusį Vyskupo malūną, jo kanalas pasidarė nebereikalingas ir buvo nutarta jį užversti. Tačiau komisija nutarė, jog į šį kanalą subėga nuotekos iš dviejų viešųjų pirčių ir vaikų namų skalbyklos ir namų (Subačiaus gatvėje), dėl ko kanalo užversti negalima.

prie sv. Oons

Kanalizacijos remontas prie Šv. Onos bažnyčios.

Manoma, kad kanalų būta ir kitose miesto vietose, jie dažnai keisdavo savo vietą. Taip įvykdavo dėl neilgalaikio kanalų funkcionalumo. Didesnė dalis kanalų buvo mediniai.

Amžininkai mini, jog XVIII – XIX a. Vilniaus kanalizacija buvo gana apleista ir skleisdavo blogą kvapą. Tačiau kai kurie jau pastebi pirmus miesto valdžios bandymus sutvarkyti miesto kanalizacijos sistemą. Didesnius potvarkius pavyko padaryti jau XIX a.

XIX a. pabaigoje mieste jau buvo aštuoni kanalai. Visi jie buvo vakarinėje miesto dalyje ir suėjo į Nerį. Rytinėje miesto dalyje kanalų nebuvo, nes ši dalis turėjo natūralią kanalizaciją: lietaus vanduo laisvai nutekėdavo žemyn.

Rašydama straipsnį naudojau:

JURKŠTAS Jonas. Senojo Vilniaus vandenys, Vilnius, 1990.

(ištrauka internete – http://ginklai.net/tunelis/engineering/kanalizacija/)

Šį kartą tiek,

Pagarbiai,

Valentina.

Komentarai
  1. Megejas parašė:

    Buvo įdomu. Ačiū.

  2. walentina parašė:

    Visada prašom! Smagu, kad užsukat 🙂

  3. Tomas Čyvas parašė:

    Gerai padirbėta 🙂

  4. walentina parašė:

    Ačiū. Mano nuopelno čia beveik nėra – tik suradau šaltinį apie kanalizaciją. O šiaip visiems siūlyčiau paskaityti pilną senojo Vilniaus vandenų pasakojimą 🙂

  5. K. parašė:

    Labai aciu labai pagelbejo rasant darba apie vilniu 🙂

  6. walentina parašė:

    Tai smagu 🙂

  7. Neskanu parašė:

    Dėkui, patenkino smalsumą 🙂 Tačiau reiktų paminėti, kad Vilnius vandentekį istoriškai turi ir daug seniau 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.