Sveiki,

Universiteto darbuotojai jau tikrai girdėjo legendas apie garsiąją Tvardausko knygą, prakeiktuosius Šv. Jonų bažnyčioje, jėzuitų paslėptą lobį ir išdykusius angelus, puošiančius bažnyčios rytinį fasadą. Tačiau šiame straipsnyje pakalbėsiu apie dar vieną, Universiteto ansamblį menančią legendą. Tai legenda apie Dievo Kūno (Oginskių) koplyčioje esančią Kristaus Nukryžiuotojo XVI a. medinę skulptūrą.

18

Dievo Kūno (Oginskių) koplyčia pastatyta dar XVI a., apie 1573 metus. Ją globojo Dievo Kūno garbinimo brolija. 1737 m. gaisras sunaikino visą koplyčios interjero meninę įrangą ir visą inventorių. Stebuklingąją Kristaus Nukryžiuotojo skulptūrą pavyko išgelbėti. Koplyčios remontas užtruko iki 1741 metų. Buvo pasamdytas architektas A. Viurcneris, kuris pagal užsakovų patvirtintą projektą Dievo Kūno koplyčioje įrengė tris mūrinius altorius su figūrinėmis šventųjų skulptūromis, o taip pat puošnų vargonų chorą. Kadangi minėtoji Dievo Kūno brolija, o faktiškai Vilniaus magistratas mažai tesirūpino koplyčia, Trakų vaivada T. Oginskis pasiūlė jėzuitams perimti šią koplyčią savo globon, iš pagrindų ją atstatyti, o jos rūsiuose įsirengti šeimyninį mauzoliejų. Jėzuitas architektas J. Lekevičius parengė koplyčios rekonstrukcijos projektą. Jis modernizavo vidų, interjerui suteikdamas klasicistinio paprastumo ir modernumo. Altorių vietoje buvo sukurta niša, kurios viduje pakabinta stebuklingoji Kristaus Nukryžiuotojo skulptūra.

19

Dr. Vladislovo Zahorskio „Vilniaus padavimai ir legendos“ pasakoja tokią legendą: „Dievo Kūno (Oginskių) koplyčios altoriuje Šv. Jonų bažnyčioje yra sena, didelė, raižyta medinė Kristaus Nukryžiuotojo skulptūra. Ją 1573 m. iš [Niurbergo] atgabeno ir pastatė čia garsusis Petras Skarga.

Apie ją egzistuoja tokia legenda:

XVII a., prieš Didžiąją savaitę zakristijonas, pagal vyravusį paprotį susiruošė uždengti visas bažnyčioje esančius Nukryžiuotųjų skulptūras. Kaip tik jis prisiartino prie Dievo Kūno koplyčios, pajuto nerimą. Tačiau jis pastatė kopėtėles prie altoriaus sienos ir pradėjo lipti. Tuoj turėjo uždengti Kristaus figūrą violetiniu [violetinė – kančios spalva, pastaba mano, V. K] audiniu, bet staiga išgirdo balsą, sklindantį iš Išganytojo lūpų, kuris liepė to nedaryti. Po šių žodžių audinys iškrito jam iš rankų, kurį lyg vėjas pakėlė ir nunešė į tolimiausią koplyčios kampą.

17

Suskubo zakristijonas pas kleboną, kuriam papasakojo, kas jam nutiko, o klebonas apie tai pranešė vyskupui. Nuo to laiko prieš Didžiąją savaitę bažnyčioje likdavo tik viena neuždengta skulptūra – medinė Nukryžiuotojo Kristaus Dievo Kūno (Oginskių) koplyčioje“ [vertimas iš lenkų kalbos mano, V. K.]

 Štai taip buvo senais laikais. O mūsų dienomis Nukryžiuotųjų jau dažnai nebedengia.

16

Pagarbiai, Valentina.

Šaltinis:

Dr. Wladyslaw Zahorski, Podania i legendy Wilenskie, Wilno 1925.

Nuotraukos ir tekstas:

http://www.mb.vu.lt/kiemeliai/vu/svjonubaznycia/index.html

Komentarai
  1. Živilė parašė:

    Graži legenda :-)Tik nustebau perskaičiusi paskutinį sakinį: „O mūsų dienomis Nukryžiuotųjų jau nebedengia.“ Čia kada taip buvo?
    Apsilankykite bažnyčioje Didįjį Penktadienį, ir pamatysite 🙂
    Jei netikite, galite pasiskaityti:
    1. „Didysis penktadienis – proga apmąstyti savo buvimą, savo dalyvavimą toje Kristaus kančioje. […] Tą dieną […] Lietuvoje kryžiai tradiciškai apgaubiami violetiniu šydu.“ daugiau žr. http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/3244
    2. Kitur minima, kad kryžių uždengia dar Didžiojo Penktadienio išvakarėse: http://en.wikipedia.org/wiki/Holy_Week#Holy_Thursday

  2. walentina parašė:

    Kalbėjau su kolege, kuri priklauso Šv. Jonų bažnyčios bendruomenei, tai ji sakė, jog šioje bažnyčioje jau nebedengia 🙂 Čia tą ir turėjau omeny, būtent šia bažnyčią.

  3. užtrūko parašė:

    Koplyčios remontas užtrūko iki 1741 metų. Buvo pasamdytas architektas A. Viurcneris….,

    Ar kas nors redaguoja tekstus???

  4. walentina parašė:

    Dėkui, pataisaiu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.