Aukštadvaris ir jo apylinkės

2009 m. gegužės 27 d. Valentina paskelbė kategorijose: KELIONĖS
Žymos:

Sveiki,

Šį savaitgalį su buvusiomis kursiokėmis keliavome į Aukštadvarį, tad noriu pasidalinti patirtais įspūdžiais su visais šio blogo skaitytojais!

Traku raj.

Iš ežerų pakrantėse randamų akmeninių kirvukų bei titnago dirbinių galima spręsti, jog dabartinio miestelio vietoje žmonės gyveno jau prieš 4 – 5 tūkstančius metų. Patikimesnių duomenų apie Aukštadvarį galima rasti XV a. Tuo metu dvaras priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams. Manoma, kad nuo dvaro, įsikūrusio aukštame piliakalnyje ir kilo gyvenvietės pavadinimas. 1569 m. Ivano [Vasiljevičiaus] Liackio pastangomis Aukštadvariui buvo suteikta miesto privilegija, kas leido oficialiai rengti turgus. Nuo tada jis imtas žymėti žemėlapiuose. Manoma, kad XVII a. antroje pusėje Aukštadvaris atiteko Liackių kreditoriams. Galima spėti, jog šios giminės valdomas dvaras stovėjo piliakalnyje, kur rasti neglazūruotų koklių fragmentai, namų pamatų ir krosnies liekanos, sandėlių grindiniai.

Picture 013

Pirmiausia pasukome Aukštadvario dvaro link.

XIX a. pradžioje Aukštadvario dvarą, miestelį ir aplinkinius akimus (1100 dešimtinių žemės) valdė dvarininkai Malevskiai. Dvarą įsigijo Vilniaus universiteto rektoriaus Simono Malevskio brolis teisininkas Antanas Malevskis. Į Aukštadvarį pas dėdę paviešėti dažnai atvažiuodavo S. Malevskio sūnus Pranciškus Jeronimas, Vilniaus universiteto studentas, slaptos Filomatų draugijos narys. Kartu į Aukštadvarį atvykdavo jo bičiulis poetas Adomas Mickevičius, mėgdavęs pasėdėti dvaro parko pavėsinėje. Vienas ąžuolas ir mūsų dienomis vadinamas A. Mickevičiaaus vardu. Vienas giminės atstovas – Bronislovas Malevskis – paliko žymų pėdsaką Aukštadvario istorijoje. Jo iniciatyva miestelyje buvo pastatyta vaistinė, ambulatorija, 1906 m. dvare įtaisytas upėtakių auginimo ūkis, kuris prieš I pasaulinį karą duodavo iki 3 000 rublių gryno pelno.

Nesant Malevskių vyriškos giminės palikuonims, dvaras perėjo Broniskovo Malevskio žento – Vlado Mangirdo – žinion.

Picture 014

1940 m. Valstybinės žemės ūkio komisijos posėdyje 16 Aukštadvario dvarų buvo išparceliuota. V. Mangirdo dvaro žemės buvo išdalintos bežemiams ir mažažemiams, o pati Mangirdų šeima ištremta.

Picture 015

Pokario metais dvare buvo Lentvario tarybos ūkio skyrius, o 1950 m. jo žemės įjungtos į Dzeržinskio kolūkio sudėtį. 1955 m. dvare buvo įkurta tuberkuliozės ligoninė. 

Picture 038

Jai priklausęs rentgeno kabinetas tebestovi prie pagrindinių dvaro vartų.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dvaras sugrįžo buvusių savininkų vaikaičiams. Tiesą pasakius, kai pamatai ant Valstybės saugomo kultūros objekto užrašą „Privati valda“, pasijauti nejaukiai. Tačiau paprašius savininkų, jie geranoriškai leidžia aplankyti dvarą ir parką. Skaitydama apie šį dvarą, radau informacijos, jog kartais savininkai netgi leidžia aplankyti dvarą iš vidaus. Mes aplankėme tik parką.

Picture 016 

Prie rūmų veda alėja.

Picture 017

Klasicistinio stiliaus dvaras pastatytas 1837 m. Jį juosia žymaus prancūzų architekto E. Andre motyvais įkurtas mišraus stiliaus parkas.

Picture 018

Iki mūsų dienų išliko rūmai, svirnas, tvartas, rūsys, sandėlis, mailiaus inkubatorius, 25 tvenkiniai.

Picture 022

Picture 025

Picture 026

Parke vaikščioti reikia atsargiai – takus labai pamėgo gražiosios Aukštadvario sraigės 🙂

Picture 023

 Einant takeliu, aptikome labai žavų staliuką…

Picture 027

 Picture 028

Picture 029

Picture 031

 Picture 034

Dvaro apylinkėse galima maloniai pailsėti…

Picture 040

Picture 041

Aplankę dvarą, keliavome  prie Aukštadvario Šv. Dominyko bažnyčios ir dominikonų vienuolyno.

Picture 043

1518 m. Vilniaus vyskupo Vaitiekaus Radvilos rūpesčiu Aukštadvaryje buvo pastatyta katalikiška Šv. Dominyko bažnyčia. Jai buvo dovanota dešimtinė iš Aukštadvario dvaro, 4 kapos grašių iš miestiečių smuklių, 2 ežerai, 4 žemės sklypai klebonijos ir mokyklos statybai. Jonas Alfonsas Liackis 1629 m. pradėjo ir 1635 m. baigė statyti mūrinę bažnyčią ir dominikonų vienuolyną, prie kurių veikė pradžios mokykla.

Picture 044 

1832 m. Rusijos valdžia juos uždarė, vienuolynas tapo kareivinėmis, o bažnyčia 1843 m. buvo pertvarkyta į cerkvę.

Picture 045 

Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai cerkvę pavertė grūdų sandėliu. 1919 m. pastatai laikinai grąžinti katalikams. 1923 m. buvo atiduoti Lietuvos moterų kultūros draugijai. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia uždaryta, paskui pertvarkyta į sandėlį, o šis į restoraną.

Picture 049

Šiuo metu pastatai grąžinti tikintiesiems.

1910 m. pagal A. Filipovičiaus – Duboviko projektą, darbus prižiūrint Bronislovui Malevskiui Aukštadvaryje pradėta statyti nauja medinė Kristaus Atsimainymo bažnyčia, kurios statybos baigtos 1913 – 1915 m.

Picture 051

Prie bažnyčios atsiveria nuostabus vaizdas į Navos ežerą…

Picture 052

Aukštadvario kapinėse dar išliko dvarininkų Malevskių giminės kapai.

Picture 058

Užkopėme ir į Kartuvių kalną. Legenda byloja, kad šiame kalne Muravjovo budeliai 1863 m. buvo įrengę kartuves ir kardavo sukilimo dalyvius. O pakartų sukilėlių žmonos ir sužadėtinės iš sielvarto pasiskandino kalno papėdėje esančiame ežerėlyje, kuris nuo to laiko vadinamas Marčežeriu, Mergežeriu (ežeras, kuriame pasiskandino marčios, merginos).

Picture 059

Ironiška, bet šio kalno viršūnėje iš kursiokių gavau gimtadienio dovaną 🙂

Picture 060

Kalno aukštis 21 m. Pasakojama, kad pagonybės laikais ant šio kalno viršunės vykdavo įvairios apeigos.

 Nusileidę pasukome ties rodyklę į Nikronių akmenį. Ir čia teko kaip reikalas paklaidžioti… Aukštadvario regioninio parko vadovai nurodo, jog iki akmens kažkur 3 km. Sakyčiau tikrai daugiau. Kaip kelias išsišakoja į dvi dalis, pasigedome antros rodyklės, tad, aišku, nusukome ne į tą pusę 🙂 Reikėjo galvoti, jog vaizdingoje ežero pakrantėje asfaltuotas kelias gali vesti tik į privačias valdas 🙂

Tačiau klaidžioti buvo labai malonu – vietinės poilsiavietės įspūdingo grožio! Vienoje jų, prieš pat „Babrauninkų mišką“ suradome labai dailų gandralizdį…

Picture 068

Po ilgų pastangų pagaliau pasiekėme Nikronių akmenį.

Picture 071

Dalis šio akmens yra žemėje. Ant vieno jo šono – užrašas „MOPIT“, kitoje pusėje – kryžius. Žmonės pasakoja, kad prie šio akmens vaidenasi. Mums „pasivaideno“ tik linksmai nusiteikusių motociklininkų kompanija 🙂 Kitas šio akmens pavadinimas – Didysis.

Picture 070

Yra žinoma, kad apie 1904 – 1905 m. jis buvo pono ir valstybinės žemės riboženklis. Ponas savo pusėje iškalė jau minėtą „MOPIT“ užrašą, kas rodė kryptį į jo žemę. Raides vietiniai gyventojai aiškina taip – „Mano pinigai čia“ (lenk. „moje pieniądzie tutoj“). Viena iš legendų pasakoja, kad akmenį pastatė kareiviai po to, kai Napoleonas čia brangų lobį. O prieš keletą metų traktorininkas netoliese iškasė puodą su pinigais (dabar jis saugomas Trakų muziejuje).

Picture 072

Radau informacijos, kad ant šio akmens laisvai sutilptų 20 žmonių grupė. Jo matmenys yra 6-3-2.2 m.

Picture 074

Akmens viršuje yra duobutė, kuri, vietinių žmonių žodžiais, yra visada pilna vandens. Tuo vandeniu buvo gydomos akys. Gaila to fakto nežinojome būdami prie akmens – tikrai išbandytume 🙂

Po Nikronių akmens buvo suplanuotas Tolkiškių buvusios dvarvietės lankymas. Dvaro vietoje kadaise buvo pastatyta mokykla, kuri sudegė. Link apdegusiu pastatų veda gan apleista dvaro alėja. Išliko keli dvaro ūkiniai pastatai. Netoliese esančiame miškelyje  buvo dvaro savininkų kapavietė, apie kurią dabar byloja vieniša koplytėlė.

Picture 075

Privažiuoti prie jos neįmanoma. Senais laikais į kapinaites turėjo būti kelias, tačiau dabar jo pėdsakų nebeliko. Atėjome vietinio ūkininko lauko pakraščiu.

Pakeliui namo trumpam užsukome pasižiūrėti į Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią.

Picture 077

Pirmoji bažnyčia Onuškyje minima 1529 m. XVI a. pabaigoje ji priklausė evangelikams reformatams, nes Onuškio palivarko savininkas 1611 m. ją vėl grąžino katalikams. 1655 m. bažnyčia sudegė. Atstatyta buvo po 1674 m. Dabartinė vėlyvojo klasicizmo ir romantizmo bruožų bažnyčia statyta 1823 – 1829 m. dvarininko K. Šetkevičiaus rūpesčiu.

Picture 076

Picture 078

Kadangi pradėjo lyti, pasukome namo. Tad, kol kas tiek įspūdžių ir kelionių 🙂 Būsite Aukštadvaryje – pakeliaukyte po apylinkes, tikrai verta!

Valentina ir kompanija.

Rašydama straipsnį naudojau:

http://www.aukstadvaris.lt/parkas.htm

http://www.turizmokatalogas.lt/objektas/aukstadvario_dvaro_sodyba.html

http://lt.wikipedia.org/wiki/Onu%C5%A1kio_%C5%A0v._apa%C5%A1tal%C5%B3_Pilypo_ir_Jok%C5%ABbo_ba%C5%BEny%C4%8Dia

Komentarai
  1. Eugenijus parašė:

    Geras ir idomus straipsniukas.
    Su tais nuosavybes grazinimais devintam kisieliui nuo vandens (ar atvirksciai:D?) tai man isvis kazkoks apsurdas atrodo… Tiesiog eiline proga kazka sumachinuot ir tiek.

  2. walentina parašė:

    Šiaip žinojome, kad grąžinami dvarai. Bet kai kaktomušiu susiduri kažkaip keistai pasidaro 🙂

  3. Gintė parašė:

    Pasijutau, kaip antrakart apkeliavusi 🙂 ir aišku, pusės dalykų keliaudamos nežinojome – na bet buvo kur pasireikšti fantazijai 🙂 Ačiū Valentina!

  4. walentina parašė:

    Ačiū, kolegei, kuri vežė mus į šią kelionę 🙂

  5. regina parašė:

    Kol buvo dvare ligoninė gražiai buvo prižiūrima aplinka, tvenkiniuose knibždėjo upėtakių. Deja, savininkai baigia nugyventi dvarą. Neprižiūri aplinkos, sunyko upėtakių tvenkiniai.

  6. walentina parašė:

    Sutinku, kad aplinka atrodo neprižiūrėta. Kai mes buvome sode (savininkai geranoriškai leido jį apžiūrėti, kol patys kepė šašlykus) tai net takų neradome. Tiesa, tai leido pasijusti lyg kokių nežinomų žemių tyrinėtojų 🙂 Bet globos ir rūpesčio dvarui reikėtų.

  7. vat tep. parašė:

    Akmuo tai ne Nipronių, o Nikronių. Ant jo, kiek žinau, ne MOPIT, o MOPT.
    Tiltelis,kurį perėjote Aukštadvaryje ir kurio matosi tik suoliukas, vadinasi meilės tiltu(neoficialiai,bet toks jau jo pavadinimas).

  8. walentina parašė:

    Akmenį pataisyisu, įvėliau klaidą. MOPIT užrašai pateikiamas prie oficialaus akmens aprašymo, nors aš asmeniškai I neįžiūrėjau, tik MOPT. Už visą kitą informaciją dėkui 🙂

  9. A.Z. parašė:

    Vasarą bubvau lygiai tose pačiose vietose, mūsų ir nuotraukos beveik identiškos. 🙂

  10. walentina parašė:

    Tikriausiai identiskų nuotraukų galima būtų surasti ir daugiau 🙂

  11. K. parašė:

    reginos citata: “Kol buvo dvare ligoninė gražiai buvo prižiūrima aplinka, tvenkiniuose knibždėjo upėtakių. Deja, savininkai baigia nugyventi dvarą. Neprižiūri aplinkos, sunyko upėtakių tvenkiniai.“
    Is pradziu suzinuokite tiesa, o po to kaltikite savininkus! Sovietu laikais buvo skiriami pinigai is valstybae pibiudzeto, o dabar? Laisva lietuva, valstybės saugomas kultūros objektas, ir kas? Kur pinigai atstatynui, kur parama? Atgavus dvara vanduo stovejo podvale!!!! Ligonines direktorius beveik visas skirtas liesas nauduojo savo namo (3 aukstu) statybai!!! Jus butume mate kokiam stovi savininkai ji atgavo… Dabar nors i dvara panasu…. kiek finansu. o svarbiausiai sveikatos buvo “atiduota“ parkui ir namuj…. Parkas is vis buvo kaip miskas: medis prie medzio+krumu miskas….
    Su pagarba dvaro savininkai.

  12. walentina parašė:

    Už Reginos citatą atsakyti negaliu, bet ačiū už komentarą 🙂
    Manau, daugelis mūsų įpratę tik kaltinti, neišgirdę kitos pusės argumentų. Dažnai atrodo, jeigu žmogus turi dvarą (nesvarbu ar paveldėjo, ar nusispirko), tai jis turi daug pinigų jį iškart sutvarkyti. Pasirodo, ne visada tai yra teisybė…

  13. ūla parašė:

    Ačiū, kad priminėt mano gyvenime brangias vietas Vasarą būtinai atvažiuosiu į Aukštadvarį , dar kartą juo pasigrožėti .

  14. Endriu... parašė:

    Kaip gerai, kad kas nors Malevskiu vis dar yra like, vis paglosto sirdele tokie straipsniai. Puiku tiesiog.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.