Sveiki,

Jau senokai radau Mstislavo Dobužinskio (scenografo, grafiko, dailininko) atsiminimus apie Vilnių, kuriame jis kurį laiką gyveno ir mokėsi II berniukų gimnazijoje. Nors ir nesu memuarų stiliaus gerbėja, prisipažinsiu, didelį įspūdį padarė nuoširdus autoriaus pasakojimas apie mūsų miestą! Taigi, nepaisant visų netikslumų, kurie kartais pastebimi autoriau tekste (nereikia pamiršti, jis pažindavo Vilnių iš kitų žmonių pasakojimų ir vyravusių legendų, gal dėl to jo darbai atspindi tokią „mistišką“ Vilniaus dvasią), nusprendžiau pateikti jo vertimą, kad visi galėtų pajusti 19 a. pabaigos – 20 a. pradžios Vilniaus dvasią.

1908

M. Dobužinskis 1908 m.

Vertimas yra mano, originalas – rusų kalba, išverstas į lietuvių nebuvo. Tad, tikiuosi, atleisite man stilistinius netikslumus 🙂 Kadangi tekstas nemažas, leisiu sau jį sutrumpinti ir pateiksiu tik tą atsiminimų dalį, kurioje pasakojama apie Vilniaus universitetą (tuometinę I ir II berniukų gimnazijas). Vietovardžiai skiriasi nuo mums įprastų, todėl kažkiek juos pakomentuosiu. Teksto apačioje pateiksiu nuskenuotą atsiminimų apie Vilnių originalą, tad, kas skaito rusiškai, patariu skaityti originalo kalba (išsisaugojus savo kompiuteryje kaip nuotrauką, padidinimo pagalba tekstas tikrai gerai matosi, išbandžiau 🙂

Reikėtų dar pridurti, kad Dobužinskių šeima Vilniuje gyveno „Пески“ (Smėlynai) vietovėje [kažkur dabartinių Mindaugo ir Algirdo gatvių apylinkėse], ant kalnelio, nuo kurio atsiverdavo tikrai puikus vaizdas į miestą.  Kaip nurodo pats autorius, dėl kasamo smėlio net vežimai ten sunkiai pravažiuodavo. Tiek būtų įvadinės dalies. Toliau – atsiminimai…

senoji-siena-1907

M. Dobužinskis. Senoji siena, 1907 m.

 „… Užsidėjęs kuprinę su kygomis bei sąsiuviniais, kaip ir pridera gimnazistui, aš žigiuodavau nuo namų gimnazijos link…

… Pakeliui, vienoje vietoje, nuo kalnelio, atsiverdavo nuostabiausias vaizdas į Šventaragio slėnį – Vilniaus panorama su raudonų čerpių stogais, daugybe bažnyčių ir varpinių. Ypač gražu būdavo saulėtą žiemos dieną, rausvuose saulės spinduliuose, kai viskas aplinkui buvo balta nuo kūrenamų krosnių dūmų, tik tolumoje juodavo miškai, o apačioje – Bernardinų sodo medžiai, – viskas būdavo kitaip ir nežinau, kada buvo geriau…

… Antroji gimnazija, į kurią aš įstojau, buvo labai siauroje Pilies gatvėje, pačiame miesto centre ir užėmė ilgą buvusio Universiteto fligelį [numanau, kad gimnazija buvo kažkur šalia dabartinio S. Daukanto kiemo]. Namas greičiausiai buvo 18 a., gal ir senesnis, sienos ir grindys buvo nelygios, mūsų klasių langai – tiesiog milžiniški, beveik iki grindų. Milžiniško dydžio buvo ir pečiai, kuriuos karštai kūrendavo smulkus senukas – mūsų gimnazijos sargas Feliksas.

vilnius-lusnos-19071

M. Dobužinskis. Vilnius. Lūšnos, 1907 m.

Šalia mūsų gimnazijos buvo I berniukų gimnazija (į kurią aš neįstojau dėl vietų trūkumo). Ji užėmė pagrindinius universiteto rūmus, kuriuose buvo nepaprastai storos sienos ir platus koridorius, kylantis į viršutinį aukštą kaip laiptinė – ten buvo įrengta stačiatikiška namų koplytėlė, bendra abiems gimnazijoms.

Mūsų gimnazijos kiemą nuo pirmosios skirdavo sena nušiurusi siena, su retais netaisyklingai išsidėsčiusiais mažais langais, papuošta iš vieno šono absurdišku bokšteliu – baroko išdaiga. Ši siena man visada atrodė paslaptinga.

 9

Senasis Universitetas buvo gana sudėtinga pastatų konglomeracija su vidiniais kiemais ir perėjimais. Nuo senų laikų išliko nedidelis perstatytas observatorijos bokštelis su puošniu zodiako ženklų frizu. Visus šiuos pastatus supo platus I gimnazijos kiemas [P. Skargos kiemas], užsodintas medžiais; iš šono prie kiemo jungėsi lieknas baltos Šv. Jonų bažnyčios fasadas, o šalia jo stovėjo keturkampė varpinė, barokiniu viršum, kylanti virš visų Vilniaus stogų.

 Vilniuje senovė tartum supdavo mane… Buvo begalė vietų, apie kurias pasakota daug paslaptingų dalykų. Kalbėdavo, kad po miestu yra seni požemiai, kuriais galima nusigauti beveik iki Trakų pilies. Gedimino kalnas su pilies griuvėsiais visada būdavo prieš akis, primindamas „geležinio vilko“ legendą…

stikliu-g-1906

M. Dobužinskis. Stiklių gatvė, 1906 m.

… Anais laikais Vilnius buvo mažai ištirtas: vienos rekonstruotos katalikų bažnyčios rūsiuose buvo aptikta begalė kaulų su raudonų kryžių žymėmis ant kaktos, kas labai nustebino visus savo paslaptingumu…

 … 1930 m. daug objektų Vilniuje buvo protingai ir skoningai restauruojami… Universiteto patalpose rasta keletas užmūrytų patalpų su skliautais, papuoštais 17 ir 18 a. freskomis. Mūsų gimnazijos kiemas su keista siena buvo pavadintas „Smuglevičiaus kiemu“…“

 Kaip ir minėjau, pridedu teksto originalą, kuriame kalbama apie Vilnių. Kituose skyriuose autorius pasakoja apie savo kasdieninį gyvenimą, apie savo aplinką, todėl tos dalies neskenavau.

Pagarbiai,

Valentina.

12

 

2

 

3

 

4

 

5

М. В. Добужинский. Воспоминания, редактор Г. И. Чугунов. Москва, 1987. 

Komentarai
  1. Skirmante parašė:

    Kuri cia boksteli jis isvadino absurdisku? 🙂

  2. walentina parašė:

    Gal anais laikai ir buvo koks bokštelis tame pastate. Čia jis ne apie mūsų Observatorijos bokštelį šneka 🙂

  3. Skirmante parašė:

    Kazkodel, kai perskaiciau apie absurdiska boksteli, iskart apie musiski pagalvojau 😀 Bet cia tik todel, jog tai yra vienintelis man zinomas bokstelis. Veliau parasyta ir apie observatorijos, bet jau graziai 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.