VU Gidas

Sveiki,

Visai netyčia internete aptikau gana įdomias Šv. Jonų bažnyčios nuotraukas. Taigi skubu pasidalinti jomis su visais 🙂 Šių nuotraukų pagalba, mes nusileisime giliai ir pakilsime aukštai.

Bažnyčios požemiai.

Kažkiek informacijos apie Centrinių rūmų rūsius: yra žinių, kad 1568 m. jėzuitams nusipirkus būsimai kolegijai namą iš M. Jasinskio, buvęs namo savininkas pasiliko sau teisę naudotis namo rūsiais. Tikriausiai, laikui bėgant, ši situacija pasikeitė, kadangi jau 1610 m. minima, jog kilus Vilniaus mieste gaisrui, jėzuitai retas knygas ir kitą vertingą turtą perkėlė į rūsius ir apsaugojo nuo ugnies. 

Ši patalpa, esanti po Didžiuoju altoriumi, dažnai naudojama Bendruomenės susirinkimams, repeticijoms.

Vilniaus istorikas V. Zahorskis, apsilankęs šiuose rūsiuose prieš 1910 – sius metus, minėjo, kad yra net 20 atskirų rūsių, kurie tęsiasi netgi po namais kitoje Šv. Jono gatvėje. Anot istoriko, vietomis grindys dusliai skambėjo, kas leido suprasti, kad po jais taip pat yra tuštumos.

Būtent šios,  po altoriumi esančios patalpos, labiausiai sutvarkytos, kai kur net yra elektra.

Su kai kuriomis kolegėmis, mes aplankėme beveik visus rūsius. Šie buvo patys jaukiausi.

Nusileidus į apačią apima keistas jausmas, lyg būtum sutrukdęs kažkieno ramybę ir užsitraukęs legendinių „Bažnyčios prakeiktųjų“ rūstybę.

Ar žinojote, kad „prakeiktųjų legendos“ (apie pakilusius Šv. Jonų bažnyčioje palaiduotus mirusiuosius) šaknys yra labai senos? Ji buvo užrašyta gana seniai ir netgi buvo nurodyta įvykio data: 1600 – ieji. Keista, kad „prakeiktųjų“ tarpe buvo ne tik turtingi miestiečiai, magnatai, bet ir kunigai. Šis įvykis pirmą kartą buvo atpasakotas jėzuitų istoriko kunigo A. I. Naramovskio knygoje. Taip broliai jėzuitai, be didelio vargo pateisino „prakeiktųjų brolių“ kaulų išgabenimą iš požemių, kadangi bažnyčios rūsiai jau buvo perpildyti. Palaikai 2 savaites buvo vežami už Rūdninkų vartų į prie Stepono bažnyčios iškastą kapavietę.

Greičiausiai studentų darytos nuotraukos buvo tik iš centrinių – po altoriumi esančių rūsių.

J. Bulota ir R. Šalūga, nusileidę į rūsius pro bažnyčioje esantį dangtį, minėjo, kad jų pasiektos patalpos buvo pilnos kaulų. Nėra tiksliai nustatyta, pro kurią angą jie pateko į požemius. Tačiau mūsų nusileidimo metu visos aplankytos patalpos buvo išvalytos, o vienoje iš jų įrengtas bažnyčios šilumos mazgas, kurį pastoviai prižiūri tam paskirtas darbuotojas.

Vienos koplyčios grindyse  J. Bulota ir R. Šalūga surado neužkrautą ketaus plytą su keturiais žiedais kampuose. Tačiau atidaryti jos nepajėgė. Kažkuriame rūsyje buvo įrengtas popieriaus sandelis.

Nėra abejonių, jog dalis rūsių buvo užmūryta.

Kiti bažnyčios rūsiai yra siauresni, nevalyti. Tik šitie kažkiek pritaikyti žmonių apsilankymui. 

Kažin, kaip plačiai išplitę Bažnyčios požemiai po Universitetu?

Kitas sustojimas – bažnyčios palėpė.

Toks puikus vaizdas atsiveria pro senosios varpinės, paverstos laiptais į palėpę, langus. Manoma, jog kažkada čia buvo pagrindinis įėjimas į gotikinę Šv. Jonų bažnyčią.

Ar visiems leidžiama pakilti į Šv. Jonų bažnyčios palėpę? Nuotraukų autoriai pakilo.

Kylant laiptais, galima pamatyti gotikinį plytų mūrijimą.

Žvilgsnis į miestą.

Gotikiniai langų apvadai.

Kelias į patį viršų pavojingas.

Tarp medinių stogo konstrukcijos dalių galima matyti mūrines arkas.

Argi ne įspūdinga?

Skliautų konstrukcija iš viršaus.

Kažkiek primena mūsų Bokštelį 🙂

Pro koridoriaus angą matyti dabartinė varpinė. 

Kažkodėl neatrodo labai tvirtai…

Iš vidaus gotikinė, iš išorės – barokinė…

Ir vėl gotikiniai langai.

Štai tokia kelionė prie Šv. Jonų bažnyčios angelų 🙂

Už vaizdinę medžiagą norėčiau padėkoti nuotraukų, kurias radau

http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=5965 autoriams.

 

Rašydama pranešimą naudojau:

J. Bulota, R. Šalūga, Vilniaus požemiuose. Vilnius 1960.

V. Drėma, Vilniaus Šv. Jono bažnyčia. Vilnius, 1997.

N. Bulotaitės straipsniu „Universiteto požemių paslapčių šydą pravėrus“

(paskelbtą http://www.vu.lt/site_files/Spectrum/Spectrum_9.pdf )

Pagarbiai,

 Valentina.