Vilniaus universiteto profesorių kapai Bernardinų kapinėse

2008 m. spalio 30 d. Valentina paskelbė kategorijose: VIETOS, VILNIUS

Sveiki,

Artėjant Vėlinėms nusprendžiau prisiminti Vilniaus universiteto profesorius, palaidotus Bernardinų kapinėse. Susidomėjau šiomis kapinėmis dėl daugelio Universiteto dėstytojų ir profesūros palaidojimų, dėl to, jog ilgą laiką bibliotekininkai tvarkė Universitetui nusipelniusių žmonių kapus, dėl to, jog apie Bernardinų kapines yra mažiau rašyta negu apie Rasų kapines ir dėl to, jog vieno žmogaus pasakojimas bei suteiktos nuorodos sudomino ir paskatino mane parašyti tokį straipsnelį.

J. Bulhako nuotrauka. 

Bernardinų kapinės yra Užupyje, tarp Polocko bei Žvirgždyno gatvių ir dešiniojo Vilnios kranto. XIX a. pradžioje Vilniuje, kaip ir kituose Europos miestuose, kapines pradėjo steigti už miesto centro (Pavyzdžiui, 1801 m. vienuolių misionierių įsteigtos Rasų kapinės), todėl reikėjo uždaryti ir senąsias bernardinų kapines, veikusias XV – XVIII a. tarp bernardinų Šv. Pranciškaus, Šv. Onos ir Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčių.

1810 m. bernardinų vienuolyno Šv. Martyno vokiečių Romos katalikų kongregacijos prašymu buvo paskirtas 2,6 ha žemės plotas naujoms kapinėms steigti. Anot bernardinų bažnyčios mirties metrikų knygų, laidoti buvo pradėta 1810 10 02, o naujos kapinės pašventintos 1810 10 14. Šiam įvykiui atminti buvo pastatytas laikrodis, kapinių centre – mūrinė klasicistinė įsteigimo koplytėlė su paminkline lenta ir medine Nukryžiuotojo skulptūra.

Kapinėse turėjo būti laidojami tik vokiečių kongregacijos nariai, kitais atvejais reikėjo raštiško Bernardinų bažnyčios klebono leidimo. Tačiau po 1832 m., sumažėjus kongregacijos narių skaičiui, Bernardinų bažnyčios parapijiečius pradėjo laidoti visoje kapinių teritorijoje. Apie 1811 – 1812 m. pastatyti kolumbariumai.

Apie 1810 – 1812 m. kapinės aptveriamos mūrine tvora su dvišlaičiu raudonų čerpių stogeliu, įrengti pagrindiniai vartai. 1825 m. pradėta statyti koplyčia, kuri pašventinta 1827 m., jos požemiuose pradėta laidoti 1829 m.

1857 m. Bernardinų bažnyčios klebonas prašė Vilniaus gubernijos valdybos padidinti kapines. 1860 02 01 bernardinų kapinėms papildomai buvo suteikta 1,21 ha žemės plotas rytinėje dabartinių kapinių dalyje, už kolumbariumų. Jis buvo pašventintas 1861 10 21, pastatytas medinis kryžius.

 XIX a. pirmoje pusėje kapinėse buvo daug medinių kryžių, kurie neišliko iki mūsų dienų. Kapinėse buvo daug anų laikų skulptorių Juozapo Andriuškevičiaus ir Juozapo Horbacevičiaus sukurtų akmeninių paminklų. Yra išlikusios trys koplytėlės – mauzoliejai: Frejendų (Freyend) – seniausia – 1828 m., Veimarnų (Weymarn) ir Gruževskių. Frejendų koplytėlės paminklinės lentos su iškaltais ilgais eiliuotais tekstais išskiria ją iš kitų ir Bernardinų, ir Rasų kapinėse.

Nuo 1967 m. šiose kapinėse nebelaidojama (išimtiniais atvejais). Dalyvaujant Lietuvos ir Lenkijos fondams vykdoma kapinių atstatymo programa.

Norėčiau pateikti sąrašą tų, kurie savo darbais prisidėjo prie mūsų Universiteto garsinimo. Čia neturi vertės tautybės ir istorininiai aspektai, svarbu tik ryšys su Vilniaus universitetu. Sąrašą papildo amžių sandūroje darytos profesorių kapų nuotraukos, saugomos VUB RS F 46. Deja, nėra visų minimų šiame straipsnyje asmenų antkapių nuotraukų. Skaitydami pavardes, pagerbkime šių žmonių atminimą:

Arcimavičienė Marija [1885 – 1941] istorikė, egiptologė, docentė (1922). 1940 – 1941 Vilniaus universiteto Rytų šalių istorijos dėstytoja. Kapo vieta nerasta, paminklas nepastatytas.

Adomo Belkevičiaus antkapis (VUB RS F 46 – 103) 

Belkevičius Adomas [1798 – 1840] gydytojas anatomas, chirurgas, profesorius (1827). 1824 – 1832 dėstė anatomiją, 1832 – 1840 profesoriavo Vilniaus medicinos ir chirurgijos akademijoje.

Boguslavskis Juozapas Konstantinas [1754 – 1819] teologas, literatas, profesorius (1789). 1789 – 1803 dėstė moralinę ir dogmatinę teologiją Vilniaus universitete. 1803 – 1810 Moralinių ir politinių mokslų fakulteto dekanas. Palaidotas kolumbariume.

Leono Borovskio antkapis (VUB RS F 46 – 104)

Borovskis Leonas [1784 – 1846] literatūros tyrėjas, profesorius (1821). 1814 – 1832 Vilniaus universitete dėstė retoriką ir poeziją, kaip papildomą kursą – filosofinę gramatiką.

Brenšteinas Mykolas Eustachijus [1874 – 1938], kultūros istorikas, bibliotekininkas, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėjas (nuo 1925). 1919 – 1938 Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojas. Už nuopelnus moksle 1936 jam suteiktas humanitarinių mokslų garbės daktaro vardas. Išspausdino apie 200 mokslo darbų, sudarė statistikos duomenis, katalogus ir bibliografines rodykles, Lietuvos bažnyčių varpų katalogą (nespėjo paskelbti). Dalis jo rankraščių, surinktų dokumentų originalų ir nuorašų saugoma Vilniuje, Mokslo bičiulių draugijos fonde (LVIA F 1135), kita dalis – Lenkijoje.

Domaševičius Kęstutis [1904 – 1985] teisininkas, docentas (1948). Nuo 1945 Vilniaus universiteto dėstytojas, 1948 – 1959 Teisės fakulteto dekanas, 1949 – 1961 valstybės ir teisės teorijos bei istorijos katedros vedėjas.

Valerijono Gurskio antkapis (VUB RS F 46 – 105)

Gurskis (Gorski) Valerijonas – [1790- 1873] mechanikas, fizikas, inžinierius, profesorius. M. Polinskio – Pelkos žmonos Juzefos brolis. 1821 – 1832 dėstė praktinę mechaniką (mašinų mokslą), nuo 1826 – naują kursą – kelių, tiltų bei kanalų statybą.

Horodeckis Ignotas [1776 – 1824] mineralogas, profesorius (1822). 1817 – 1824 Vilniaus universitete dėstė mineralogiją.

Ignoto Jakovickio antkapis (VUB RS F 46 – 67)

Jakovickis Ignotas [1794 – 1848] mineralogas, veterinaras, medikas. 1814 – 1816 -dirbo Universiteto mineralogijos kabinete. 1825 – 1832 dėstė mineralogiją, buvo mineralogijos katedros vedėjas.

Antkapis Stanislovui Bonifacui Jundzilui (VUB RS F 46 – 73)

Jundzilas Stanislovas Bonifacas [1761 – 1847] gamtininkas, profesorius (1802). 1792 – 1824 (su pertrauka) Vilniaus universitete dėstė mineralogiją, botaniką ir zoologiją. 1802 – 1803 botanikos katedros vedėjas, 1799 – 1824 vadovavo Universiteto botanikos sodui bei gamtos mokslų kabinetui. 1799 perkėlė botanikos sodą į Sereikiškes, įrengė šiltnamių, pasodino naujų augalų, sutvarkė zoologijos rinkinius, sudarė naujų rinkinių gamtos mokslų kabinetui. Jo pastangomis Universiteto botanikos sodas tapo vienu tvarkingiausių Europoje. Antkapį įrengė sūnėnas Juozapas Jundzilas. 1897 jį atnaujino gydytojas Ipolitas Jundzilas.

Antkapis Juozapui Jundzilui (VUB RS F 46 – 74)

Jundzilas Juozapas [1794 – 1877] botanikas floristas, profesorius (1828). Profesoriaus Stanislovo Bonifaco Jundzilo sūnėnas. 1812-1817 studijavo Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultete. Nuo 1814 dirbo Universiteto botanikos sode. 1823 – 1832 dėstė botaniką. 1824 – 1832 gamtos mokslų katedros bei botanikos sodo vedėjas. Palaidotas Jundzilų kapavietėje.

Jurevičius Fortunatas [1798 – 1828] zoologas. 1823 – 1826 Vilniaus universitete dėstė zoologiją ir lyginamąją anatomiją, kurį laiką vadovavo zoologijos katedrai. 

Kairiūkštytė – Jacinienė Halina [1896 – 1984] dailėtyrininkė, etnografė, dailininkė, filosofijos mokslų daktarė (1926). 1944 – 1950 Vilniaus universiteto dėstytoja, kurį laiką archeologijos ir etnografijos katedros vedėja.

Karčevskis Vincentas [1789 – 1832] astronomas. 1811 – 1818 dirbo Vilniaus astronomijos observatorijoje, 1814 – 1818 dėstė astronomiją Vilniaus universitete. 1826 – 1831 Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos padėjėjas.

Kundžius Tadas [1747 – 1829] matematikas, profesorius (1780). 1762 įstojo į Jėzuitų ordiną. Apie 1773 metus dėstė Universitete prancūzų kalbą, 1777 – 1780 – elementariąją matematiką, 1780 – 1803 – aukštąją taikomąją matematiką. Kurį laiką skaitė civilinės bei karo architektūros kursą.

Lobenveinas Johanas Andrius [1758 – 1820] gydytojas, anatomas, profesorius (1789). 1787 – 1812 ir 1815 – 1820 dėstė Vilniaus universitete anatomiją, nuo 1809 – teismo mediciną. Universiteto Medicinos fakulteto rektorius 1815 – 1817, 1799 – 1820 (su pertraukomis) fakulteto dekanas.

Zakarijaus Nemčevskio antkapis (VUB RS F 46 – 77)

Nemčevskis Zakarijus [1766 – 1820] matematikas, profesorius (1810). 1797 pakviestas į Universitetą taikomosios matmatikos viceprofesoriumi. 180 – 1820 Universiteto aukštosios taikomosios matematikos katedros vedėjas. 1817 – 1820 Fizikos ir matematikos fakulteto dekanas. 

De Nevas Žanas [1785 – 1839] filologas, profesorius (1830). 1827 – 1832 Vilniaus universitete dėstė prancūzų kalbą.

Pocolojevskis Kornelis [1746 – 1812] teisininkas, 1783 – 1803 Vilniaus universiteto kanonų teisės profesorius, nuo 1797 romėnų teisės katedros profesorius.

Mykolo Polinskio – Pelkos antkapis (VUB RS F 46 – 91)

Polinskis – Pelka Mykolas [1785 – 1848] matematikas, bibliografas, profesorius (1819). Dėstė Vilniaus universitete 1808, nuo 1816 – matematiką, algebrą, analitinę geometriją, pirmą kartą Lietuvoje ir Lenkijoje dėstė geodezijos kursą. 1822 – 1823 taikomosios matematikos katedros vedėjas, 1828 – 1832 Fizikos ir matematikos fakulteto dekanas. Dalis jo rankraščių saugoma VUB RS F 14 ir LMAB RS F 133.

Porcijanka Konstantinas [1793 – 1841] gydytojs chirurgas, okulistas, profesorius (1828). Nuo 1826 vadovavo Universiteto chirurgijos klinikai, pirmasis Universitete pradėjo skaityti medicinos istorijos kursą.

Pšebickis Motiejus [1794 – 1867] litografas, dailininkas, pedagogas. Nuo 1829 vadovavo Universiteto (vėliau Medicinos ir chirurgijos akademijos, švietimo apygardos) litografijos spaustuvei.

Puciata Leonas [1884 – 1943] teologas, profesorius (1935). 1919 Vilniaus universiteto atkūrimo komiteto narys. 1922 – 1939 dėstė Universitete italų kalbą ir teologijos disciplinas. 1942 – 1943 su kitais Vilniaus universiteto Teologijos  fakulteto bei Kunigų seminarijos dėstytojais ir klerikais vokiečių okupacinės valdžios kalintas Vilniaus Lukiškių kalėjime, Vilkaviškyje bei Šaltupio (Prienų r.) koncentracijos stovykloje, iš kurios paleistas dėl sveikatos.

Skydelis Jonas [1790 – 1837] teologas, profesorius (1828). 1823 – 1832 Vilniaus universitete dėstė Šventąjį Raštą, biblinę archeologiją ir homiletiką, moralinę ir pastoralinę teologiją. 

Liudviko Sobolievskio antkapis (VUB RS F 46 – 95)

Sobolevskis Liudvikas [1791 – 1830] filologas, bibliografas. 1826 – 1830 Vilniaus universiteto bibliotekos prefektas.

Stepono Stubelevičiaus antkapinė lenta (VUB RS F 46 – 69)

Stubelevičius Steponas [1762 – 1814] fizikas, profesorius (1807). 1804 – 1814 (su pertrauka) dėstė fiziką Vilniaus universitete. Pertvarkė fizikos kabinetą, aprūpino jį naujais prietaisais.

Zahorskis Vladislavas [1858 – 1927] istorikas, gydytojas. Vienas iš Vilniaus universiteto atkūrimo iniciatorių, Universiteto atkūrimo komisijos narys.

Zemackis Juzefas Kazimieras [1856 – 1925] gydytojas chirurgas, profesorius. Vilniaus universiteto atkūrimo iniciatorius. Ragino rinkti aukas Universitetui, kuris, jo nuomone, turėjo būti lenkiškas. Nuo 1918 Universiteto atkūrimo organizacijos ir turto grąžinimo komisijos pirmininkas, nuo 1919 Universiteto atkūrimo vykdomojo komiteto pirmininkas. 1919 – 1925 Vilniaus universiteto chirurgijos profesorius. Universitete įsteigė bendrosios chirurgijos katedrą. 1919 – 1920 prorektorius.

Veisas Izidorius [1774 – 1821] dailininkas grafikas. 1804 – 1811 Vilniaus universiteto spaustuvės dailininkas, 1805 – 1810 Universiteto raižybos katedros dėstytojas.

Pagarbiai,

Valentina

Rašydama šį straipsnį naudojau:

Girininkienė V. Vilniaus kapinės, Vilnius, 2004

Girininkienė V., Paulauskas A. Vilniaus Bernardinų kapinės, Vilnius, 1994

Kasperavičienė A., Surwilo J. Przechadzki po Wilnie. Zarzecze. Cementarz Bernardynski, Wilno, 1997

Internetas:

 http://www.radzima.org/pub/pomnik.php?lang=pl&nazva_id=vlvlviln44

http://lt.wikipedia.org/wiki/Bernardin%C5%B3_kapin%C4%97s

Komentarai
  1. Anonimas parašė:

    Ačiū. Įdomu.izii.zhilioniene@gmail.com

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.