Vilniaus universiteto laikrodžiai

2008 m. rugsėjo 11 d. Veronika paskelbė kategorijose: VILNIAUS UNIVERSITETAS

 

Sveiki,

Skaitydama Nijolės Bulotaitės „Vadovą po senuosius Vilniaus universiteto rūmus“, radau 1863 m. elektrinio laikrodžio, pagaminto Edinburgo Dž. Richey firmos aprašymą. Tad man pasirodė įdomu, o kokie gi buvo Vilniaus universiteto laikrodžiai ir ką mes žinome apie juos?

 

 Seniausia informacija, kurią man pavyko rasti apie laiko matavimą Vilniaus universitete – yra gnomonikos (mokslas apie saulės laikrodžų braižymą) dėstymas. Šią temą plačiai nagrinėja Libertas Klimka savo monografijoje „Saulės laikrodžiai Lietuvoje“. Gnomonika buvo dėstoma nuo pat universiteto įkūrimo 1579 m., kaip taikomosios astronomijos ir matematikos dalis. Saulės laikrodžių konstravimo principus galima rasti beveik kiekvieno tiksliųjų mokslų profesoriaus kurso programoje.

Saulės laikrodžius bei kitus to meto astronominius instrumentus matome T. Žebrausko projektuotos observatorijos Baltosios salės tarplangių freskose, tapytose dailininko I. Egenfelderio. T. Žebrauskui pavyko nupirkti meistro J. Ellicotto, vieno iš žymiausių karališkųjų Londono laikrodininkų, chronometrą, kuris ilgai ir ištikimai tarnavo observatorijoje.

Kitoje knygoje (‘“Vilniaus bokštų laikrodžiai“) L. Klimka nurodo, kad universiteto rektoriaus M. Počobuto laikais observatorijoje jau buvo trys sekundiniai laikrodžiais. 1768 m., viešėdamas Londone, M. Počobutas įsigijo J. Sheltono laikrodį ir J. Ramsdeno pasažinį instrumentą.  Sheltonas specializavosi gaminti būtent astronominius laikrodžius, o Ramsdeno pasažinis instrumentas tuomet buvo vienas tobuliausių prietaisų ir buvo naudojamas iki pat observatorijos uždarymo. Jis turėjo būdingą kryžmos formą ir buvo tvirtinamas ant specialių marmuro konsolių. Prietaisas išliko iki mūsų dienų ir yra Vilniaus universiteto Mokslo muziejaus eksponatas. 

 Observatorijos laikrodžiai buvo laikomi Baltojoje salėje ir netgi žinoma, kur jie stovėjo: Sheltono ir vienas Lapaute – šiaurinėje salės pusėje, specialiose nišose.

Direktoriaujant observatorijoje J. Sniadeckiui, Londone buvo nupirktas dar vieno garsaus anglų meistro W. Hardy astronominis laikrodis, kuris turėjo gyvsidabrio pripildytą švytuoklę ir naujos konstrukcijos inkarą. 1820 m. jis buvo atgabentas į Vilnių, pastatytas Baltosios salės pietinėje pusėje, raudonmedžio spintoje. Naktį laikrodžius apšviesdavo specialūs žibintai.

Dauguma senųjų astronomijos anglų ir prancūzų meistrų laikrodžių neišliko. Likimas pagailėjo tik Sheltono laikrodžio, kuris buvo atiduotas miesto savivaldybei. Hardy ir Lapaute laikrodžiai mūsų amžiaus pradžioje buvo patekę į Varšuvos universitetą, o 1929 m. sugrąžinti į Vilnių. Žinios apie juos dingsta Antrojo pasaulinio karo metais.

Ar žinojote, jog tam, kad būtų apsaugoti jautrūs astronomijos prietaisai nuo pravažiuojančių ekipažų ir karietų sukeliamų virpėsių, dabartinė Universiteto gatvė buvo išgrįsta ąžuolinėmis trinkelėmis? Lėšos šiam darbui buvo gautos už kalendorių leidybą. Kartu astronomams reikėjo pasirūpinti ir tuo, kad Vilniaus miestiečiai žinotų tikslų laiką.

Senosios observatorijos bokšte irgi visada buvo laikrodis, kuris savo dūžiais kviesdavo universiteto studentus į paskaitas. 1798 m. inventoriniame sąraše šis laikrodis minimas kaip „senoviškas“. Jis turėjo keturis ciferblatus, mušė valandas ir ketvirčius. Kurį laiką laikrodį prižiūrėjo J. Savickis, be universiteto observatorijos dirbęs dar ir laikrodininkų ceche. Išliko trys šio Vilniaus meistro dirbiniai. Vienas laikrodis, pagamintas 1828 m., įmontuotas ant grindų pastatomoje trijų dalių spintelėje. Ant ciferblato lotyniškai užrašyta, kad laikrodis skirtas universiteto Fizikos kabinetui.

  

Apatinėje ciferblato dalyje išrašyta lentelė, kurioje nurodyti duomenys, kiek vidutinis laikas skiriasi nuo tikrojo Saulės laiko įvairiais mėnesiais.

XIX a. antrojoje pusėje astronomijos observatorija buvo iš pagrindų rekonstruojama. Senasis bokšto mechanizmas buvo parduotas aukcione metalo laužui. Tikėdamasis vietinės valdžios dotacijų, direktorius P. Smyslovas pažadėjo miestiečiams bokšte įrengti tikslų laikrodį. Sužinota apie Edinburgo J. Ritchey firmos gaminamus modernius elektroninius bokšto laikrodžius. Būtent taip į observatorijos bokštą pateko straipsnio pradžioje minėtas laikrodis. Vilniečiai pasirinko stiklinį ciferblatą, nes jį naktį buvo galima apšviesti dujų ragelio šviesa. Į Vilnių laikrodis buvo gabentas laivu iki Karaliaučiaus, toliau – rogių keliu. Kandangi dėl ilgo ir sunkaus kelio skilo brangus ciferblatas, jį teko pakeisti nauju. Pradedant 1869 m. birželio 1 d. nuo Pilies kalno lygiai vidurdienį nuaidėdavo patrankos šūvis. Taip karo įgula, per pasiskolintą astronomų teleskopą, sekdavo bokšto laikrodžio rodyklės artėjimą prie dvylikos.

 

1881 m., uždarius observatoriją, neliko šio technikos stebuklo, o vietoj jo buvo įkeltas nesudėtingas Peterburgo firmos „F. Winter“ laikrodis.

S. Matulaitytės knygoje apie astronomijos observatoriją ir jos biblioteką radau 1773 – 1774 m. inventorinį observatorijos sąrašą, kuriame minimi du Londono, du Paryžiaus meistrų laikrodžiai, vienas stalo laikrodis, bei vienas prietaisas atskirai sekundėms matuoti. Neaišku, kiek tas inventorinis sąrašas yra išsamus ir, ar tai nėra tik inventoriaus ištrauka.

Kai ką pavyko sužinoti ir apie Vilniaus universiteto direkcijos kabinete saugomą laikrodį. Tai XVIII a. II p. Anglijos meistrų darbas. Jis statomas ant grindų, spintelė trijų dalių. Cokolinė dalis paprastų formų. Abiejų viršutinių dalių šonus puošia kolonėlės. Laužytos arkos formos ciferblatas, kurio kampus puošia smulkus kiauraraštis, sudarytas iš augalinių motyvų ir moters galvutės centre. Laikrodžio rodyklės ažūrinės. Valandų, minučių ir sekundžių ratai turi romėniškus bei arabiškus skaitmenis bei žymas. Ant besisukančio disko – mėnulio fazių įžymos ir du mėnuliai, nutapyti mėlyname žvaigždėtame fone.

 M. Brenšteinas mini, kad Stepono Batoro universiteto laikais buvo saugomi keli 1640 m. gamybos žymiausiojo XVII a. cecho meistro Jokūbo Gierkės staliniai laikrodžiai.

Jie buvo labai puošnūs, barokiniai, gausiai dekoruoti įvairiomis puošybos detalėmis. Viename laikrodžio ciferblate – apylinkių peizažas. Įdomus yra autoriaus parašas, kuris skiriasi nuo visų iki tol sutinkamų J. Gierkės parašų (Jakob Gierke (sic) roku 1640), kadangi yra iš dalies lenkiškas.

Žinoma, kad minėtą laikrodį Vilniaus Senienų muziejui dovanojo Pijus Tiškevičius. 1865 m. jis atiteko Vilniaus viešajai bibliotekai. 1915 m. rusų kariuomenei pasitraukus iš Vilniaus, laikrodis buvo užmirštas. Taip jam pavyko išgyventi vokiečių ir bolševikų okupacijas, kol 1919 m. jis buvo atrastas kaip Stepono Batoro universiteto nuosavybė. Nėra žinoma, kada tiksliai universitetas neteko minėtų laikrodžių.

Štai ir visa informacija, kurią man pavyko rasti apie Vilniaus universiteto laikrodžius. Galbūt kas nors iš Jūsų žino daugiau? Rašykite, su mielu noru paskaitysiu!

 Jūsų, Valentina

Rašydama šį straipsnį naudojau:

VU RS F  47 – 1387 (Kilnojamosios kultūros vertybės apsaugos reglamentas NR. 8).

Bulotaitė N. Vadovas po senuosius Vilniaus universiteto rūmus, Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius, 2004.

Klimka L. Saulės laikrodžiai Lietuvoje, „Versus aureus“ leidykla, Vilnius, 2007.

Klimka L. Vilniaus bokštų laikrodžiai, „Kultūros“ leidykla, Vilnius, 1997.

Matulaitytė S. Senoji Vilniaus universiteto astronomijos observatorija ir jos biblioteka, Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius, 2004.

Brensztejn M. Zegarmistrzostwo wileńskie w wiekach XVI i XVII, odbitka z „Ateneum Wileńskiego“ Nr. 1, Wilno,1923.

Komentarai
  1. the temptations parašė:

    Normally I don’t read article on blogs, but I wish to say that this write-up very forced me to take a look at and do it! Your writing taste has been surprised me. Thank you, very nice post.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.