Šv. Jonų bažnyčia. Vitražai.

2007 m. rugpjūčio 12 d. Veronika paskelbė kategorijose: VILNIAUS UNIVERSITETAS

Apie Šv. Jonų bažnyčią pasakoja Vl. Drėma (ištraukos iš knygos „Dingęs Vilnius“).

“… Bažnyčią įsteigė ir 1387 m. pradėjo statyti Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, bet dėl vidaus karų statyba buvo baigta tik 1426 m. Tai buvo miesto parapinė bažnyčia. 1579 m. Apleistas pastatas atiduotas jėzuitams, kurie 1590 – 1596 m. jį pailgino ir padidino. Nuo to laiko iki 1842 m. bažnyčia atliko ir parapinės ir akademijos bažnyčios funkcijas. 1737 m. statinys degė, po gaisro iki 1760 m. pagal architekto J. K. Glaubico projektą buvo iš pagrindų rekonstruotas: interjere pastatyti 24 nuostabūs barokiniai altoriai ir sakykla, o eksterjere – didingas vakarinis fasadas ir rytinis frontonas. 1825 m. architektas Karolis Podčašinskis, remontuodamas bažnyčią, išgriovė joje 14 šoninių dirbtinio marmuro altorių su sakykla, o išorėje iš pietų pusės pristatė eklektinį portiką. 1958 – 1979 m. šv. Jono bažnyčia restauruota ir joje įrengtas Mokslo minties muziejus.“ [psl. 189].

Varpinė buvo pastatyta apie 1610 – 1615 m.
1853 m. stogas buvo nuimtas ir remontuotas.
Kaip liudija senesni piešiniai, prie pat varpinės sienos buvo įrengtas viešas šulinys-fontanas „kadaise buvęs labai puošnus ir populiarus“.
Name šv. Jono ir Universiteto gatvių kampe XIX a, pradžioje buvo Universiteto vaistinė [psl. 211].

Oginskių koplyčios vitražų baltuose ovaluose turėjo būti šventųjų atvaizdai ir herbai. Vl. Drėmos knygos 189 psl. galima pamatyti J. V. Puzino sukurtą 1861 m. vitražų projektą, pieštą akvarele. „Prie vertingiausių meno kūrinių, puošusių šv. Jono bažnyčią, reikia priskirti XIX a. viduryje įstatytus Oginskių koplyčios vitražus. Šios koplyčios globėjas Irinėjas Kleofas Oginskis (1808 – 1868) 1860 m. sumanė papuošti koplyčią efektingais vitražais. Parengti jų projektą ir organizuoti visą darbą kunigaikštis pavedė J. K. Vilčinskiui, žinomam „Vilniaus albumo“ leidėjui ir elegantiškam dailės žinovui. Vilčinskiui tarpininkaujant detalų miniatiūrišką vitražų projektą bei kartonus padarė dailininkas Jonas Vincentas Puzinas. Projektas, laimei, išliko iki mūsų dienų ir saugomas Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (inv. Mg-2372). Pagal šį projektą vitražus 1861 – 1863 m. Paryžiuje pagamino Lorano ir Gizelio dirbtuvė, 1862 m. pasaulinėje parodoje Londone pelniusi už juos didįjį aukso medalį. Jų gamyba kainavusi 16000 aukso rublių. Vitražai skirti dviem langams. Kiekvienas jų padalytas į aštuonias kvadras. Kvadros viduryje ornamentiniame fone nupiešti apskriti ir ovaliniai medalionai. Šešiuose viršutiniuose medalionuose buvo populiarių Lietuvoje šventųjų paveikslai, o dviejuose apatiniuose – šeimininiai Oginskių herbai. Dėl 1863 m. sukilimo ir po jo įsigalėjusių griežtų apribojimų vitražai nebuvo i karto įstatyti į bažnyčios langus ir ilgai gulėjo Vilčinskio parduotuvės sandėliuose. Tik 1890 m. carinė administracija leido juos pritaikyti pagal paskirtį. Vitražai puošė bažnyčią iki 1949 m. Šeštajame dešimtmetyje bažnyčia buvo paversta prekių sandėliu, o jo šeimininkai ir miesto paminklų apsaugos inspektoriai nepastebėjo, kad vaikėzai akmenimis baigia daužyti vitražų stiklus. Apsižiūrėta tik 1964 m., kada buvo belikę vos penki procentai bendro vitražų stiklų paviršiaus. Iš tų likučių 1980 m. restauratorius A. Garbauskas vos ne vos rekonstravo ornamentinę vitražų dalį be paveikslų medalionuose, kurie liko neužpildyti.“ [191]

Komentarų nėra

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.